2015-11-22 09:11
Vakarais guliu ir rašau jai gražius laiškus, bandau rasti tai, už ką galiu gerbti. Randu. Bandau suprasti dėl ko ji tokia su žmonėm-kategoriška, tik save kelianti, pasipūtusi. Ižvelgiu moterį, kuriai trūksta meilės, kurios ego jau tiek užžėlęs jos sielą, kad ji tiesiog kitaip nemoka. Ir gal jai pačiai nuo to blogai. Juk turėtų būti sunku išrodyti visada galingai. Nežinau. Bet vėl galvoju-o gal yra žmonių, kurie tiesiog maitinasi pykčiu ir jiems gerai, kai jie parodo uch kitam žmogui, pamina. Aš jausčiaus labai prastai, jei ką būčiau įžeidusi, bet juk yra visokių žmonių, gal jai taip smagiau, jei taip elgiasi. Nesuprasi. Nenoriu nei aš ant jos pykti, nei pletkinti, nei kažkam skųstis, guostis, verkšlenti. Nei kaupti savy apmaudą, nei kovoti su ja. Galvojau visaip.Tarsi du keliai-meiles, gerumo, išminties ir pykčio, keršto,baimės, apmaudo. Gal yra trečias, toks per vidurį:)Čia gal aš per daug sureikšminau. Apskritai mąstau-kaip susidoroti su blogiu, kaip tos vertybės šiandien, kokie pasirinkimo keliai.