Jūrininkas, išplaukęs gyvenimu

Pradėjau „skolintu“ tekstu, nes puikiai atitiko ir mano sumanymą. Labai norėjosi pakalbinti šį žmogų ir pasidalinti su skaitytojais. Pakalbinti apie ką? Apie bet ką.. Manau, dabar kiekviena įdomi, išmintinga, originali mintis labai reikalinga pavargusiam nuo pop kultūros žmogui.
Jei jūs paimsite į rankas „Alma Litera“ leidyklos knygą „Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu“, galėsite sužinoti, kas valdo pasaulį, kur buvo rojus, mitus ir tikrovę apie vyrus ir moteris bei daugelį kitų įdomių temų, į kurias autorius pažvelgia kitu kampu. Tai tikrai intriguoja.
Tuo tarpu periodinės literatūros skaitytojams siūlau tik nedidelį straipsnelį – minčių štrichus apie gyvenimą ir mirtį, meilę ir darbą, laimę ir sveikatą.
Būsiu atvira – paruošti klausimai taip ir liko nepaklausti. Pašnekovo minčių srautas pasidavė laisvai tėkmei, ir man beliko klausytis ir kartu stebėtis, kaip vis dėlto profesionaliai jos dėliojamos.
Tomis mintimis mielai dalinuosi ir su jumis.
Nors jauki Užupio kavinukės aplinka ir saulėtas vakarėjantis dangus nuteikė romantiškai, pradėjome amžinybės ir mirties tema. Algimantui Čekuoliui ji nepasirodė nei grėsminga, nei nemaloni. Priešingai – prijaukinta.
„Aš nebijau mirties. Tiesa, į laidotuves nevaikštau. Nežinau, ką turėčiau ten daryti, kaip padėti.
Žinau, kad būnu nesuprastas, bet nebijau to. Aš mėgstu su žmonėmis bendrauti kol jie gyvi ir bendrauju noriai. Aš pats bent penkis kartus esu patyręs rimtą mirties grėsmę, tačiau jos nebijau. Netgi ruošiuosi jai. Kad nekristum į paniką, neapsunkintum kitiems gyvenimo, kad nepradėtum žliumbti. Kažkas pasakė, kad nuo gimimo pradedame ruoštis mirčiai. Vieni „nueina“ į religiją, kiti į mistiką, treti į įvairius iškrypimus ar perdėtas linksmybes. Aš – ne. Gal todėl, kad gyvenau ir gyvenu įdomų ir turiningą gyvenimą. Net ir dabar dirbu tris darbus: vedu TV laidą, dėstau universitete, rašau straipsnius, penkis šešis kartus išvežu turistų grupes į užsienį. Nuobodžiauti neturiu kada. Aš pusiau juokais, pusiau rimtai sakau: žmogus – kaip dviratis: kol važiuoji, tol važiuoji, kai sustosi – griūsi.
Porą kartų buvau blogesnėse situacijose. Kai grįžau iš darbo Portugalijoje su idėjomis, prisiskaitęs geros vakarietiškos spaudos, niekas nenorėjo priimti dirbti. Bijojo. Aš sakiau – aš galiu reporteris būti, aš moku rašyti, žmonėms patiks. Nieko. Tada net sveikata sutriko, atsidūriau ligoninėje. Išėjęs iš jos sutariau, kad rašysiu kassavaitinį komentarą. Viskas susitvarkė. Tada aiškiai supratau ir galiu duoti patarimą skaitytojams – neiškrisk iš savo rutinos ir tęsk ją. O jei dabar iškrisčiau, eičiau dirbti kiemsargiu. Jų trūksta, dažnai tą darbą dirba nelabai pareigingi žmonės. O kaip gerai jį galima atlikti, kaip puikiai nuo sniego išvalyti, tavo gatvė gali būti gražiausia!
Aš nesu nei gerontologas, neturiu specialių žinių, bet galiu pasakyti, kaip išlaikau darbingumą. Yra kelios taisyklės.
Pirmoji: nenustok dirbti, būti reikalingas. Guldamas į lovą turi pagalvoti: Viešpatie, ryt reikės anksti keltis, nes daug dalykų reikės padaryti. Ir nesvarbu, ar dėstytojauti, ar sargu dirbti, ar anūkus pavedžioti – būk reikalingas.
Antroji: rūpinkis sveikata. Būna, kad pakyla kraujo spaudimas, tačiau kontroliuoju situaciją, turiu kraujospūdžio matuoklį. Kiekvieną rytą lengva mankšta, dušas, geriau kontrastinis, saikingumas valgant. Valgau daug žuvies. Mano svajonė – vegetarizmas. Kai būnu Indijoje, valgau tik vegetarišką maistą. Lietuvoje tai padaryti sunkiau. Kalbant apie alkoholį svarbiausia, kad ne tave valdytų situacija, o tu ją. Žmogų traukia tai, kas jam yra pavojinga. Kur pravesti ribą, kurios peržengti negalima, priklauso nuo intelekto, nuo subtilumo. Kad ir vyno gėrimas. Italijoje, Ispanijoje, kitose pietų šalyse žmonės visą gyvenimą geria vyną, tačiau netampa priklausomi. Kita vartojimo kultūra. Taip ir su rūkymu. Aš taip pat buvau priėjęs tą ribą ir sugebėjau mesti rūkyti po trisdešimt penkių metų.
Na, ir trečioji taisyklė – meilė. Turi visada būti įsimylėjęs. Kiek atsako gauni, kaip reaguoja kita pusė – antraeilis klausimas. Bet emocijos turi būti kaip šautuvo gaidukas – atlaužtas, taip ir jos – pakilios. Aišku, jei tie jausmai skirti savo antrajai pusei – labai gerai! Tačiau emocijų taupyti negalima. Reikalingas ir dvasinis, ir kūniškas artumas. Gali būti derinys – kažkuo žaviesi, su kažkuo gyveni. Suprantama, kad su meilės pastovumu ir vyrams, ir moterims ne taip jau paprasta. Čia ir vėl tas potraukis į pavojų. Traukia svetimoteriavimas ar svetimavyriavimas dideliu mastu, aštresni pojūčiai.. Todėl tezė „klausyk savęs ir ką nori tą daryk“ yra teisinga tezė, bet ji turi savo natūralius apribojimus. Turi būti sau kunigas. Turi nusibrėžti ribą, kuri priklauso nuo intelekto, o gal tiesiog nuo noro gyventi. Būna krizių. Jas visi įveikia kaip moka, kaip gali. Bet jei žmonės nekenčia vienas kito ir gyvena galvodami „ką žmonės pasakys“, – toks ryšys neturi prasmės. Visiškai. Tačiau be meilės, be susižavėjimo sunku išlaikyti darbingumą, stimulą veikti, kurti. Ji – įkvėpimas.

Paklaustas, kaip, būdamas toks užimtas žmogus, Algimantas Čekuolis ilsisi, leidžia laisvalaikį jis atsakė, kad tokio laisvalaikio kaip gulėjimas paplūdimyje, dykinėjimas, jis visai neturi.
Mane visur domina tik veikla. Jei žvejoji Norvegijoje ar Lietuvos ežeruose, tai labai aktyvi veikla, reikalaujanti nemažai jėgų. Bet čia ir žavesys. O žūklė – tai imperatyvas, kurį turime savo instinktuose – surasti maisto. Genetiškai perduodamas. Pažįstu žmonių, kurie negali ilgesnį laiką būti nežvejoję.
Daug laiko praleidžiu žiūrėdamas užsienio šalių naujienų laidas, naktį klausau radijo transliuojamų universitetinių diskusijų, peržvelgiu daug užsienio spaudos. Ieškau naujoviškos koncepcijos straipsnių, naujų temų, ypatingai tokių, kurios griauna nusistovėjusius mitus. Tai visada įdomu. Tai daro įdomesnes ir mano laidas, pritraukia intelektualesnį žiūrovą ir gal net auklėja dalį tautos. Dažnai išvažiuoju į užsienį, vedu turistines grupes. Šią vasarą lydėsiu turistinę grupę į pietinę Afriką, po to – savaitės poilsis Indijos vandenyno pakrantėje. Madrido universitetas kviečia į seminarą skaityti paskaitų. Turiu įdomų darbą, tad ir tas laisvalaikis nelabai reikalingas.
Paklaustas apie laimės pojūtį ir paprašytas jį palyginti su ankstyvesniais gyvenimo laikotarpiais, A. Čekuolis pasakė.
Jei nubraižytume kreive, ji pamažu, bet stabiliai kyla į viršų. Jaunystėje, kad ir kokia žavi ji mums atrodytų, yra labai daug įtampos. Dabar man apogėjus. Viską turiu ko noriu. Tai, ką turiu, galiu išlaikyti. Norėti ko nors kito – nesinori. Kad ir sodybos. Neįsigijau, nors ir galėjau. Ją juk reikia saugoti, prižiūrėti. Ir įdomiau, ir pigiau, net ir labai brangiai mokant, nuvažiuoti vis į kitą vietą. Ir viskas paruošta. Puiku! Neprisirišu prie materialių dalykų. Viską, ką aš esu padaręs ir turiu, – tai pagarba Lietuvoje. Tai net ne populiarumas. Pagarba. Ir aš ją užsitarnavau nuosekliu ir sunkiu darbu. Ir dabar dirbu po keturiolika valandų per parą. Kartais gali atrodyti, kad man labai sekasi, esu tarsi Dievo išrinktasis. Ne, neišrinktasis, o gyvenimu išplaukęs. Tam visada reikia laikyti nosį virš vandens. Todėl mane liūdina, kai įvairaus amžiaus žmonės daro iš manęs žvaigždę. Mačiau net marškinėlius su savo atvaizdu. Mane liūdina pigus populiarumas. Aišku, žmonės gali turėti kažkokius idealus. Aš pats žaviuosi Čerčilio asmenybe. Protingas ir niekada nepasiduodantis, net ir desperatiškiausiose situacijose. Taip pat Mahatma Gandis. Apie jį labai daug žinau ir iš autentiškų šaltiniu, sutiktų Indijoje. Kaip šis žmogus atvedė Indiją į laisvę galėčiau kalbėti nesustodamas kelias dienas. Labai juo žaviuosi. Ir Indijos žmonėmis taip pat. Jų dvasingumu, jų koncentracija į save.
Tad kalbėdamas apie laimės pojūtį galiu tik pakartoti – man dabar gyvenimo pilnatvės apogėjus. Aišku, tam labai padeda pozityvus mąstymas. Gal mums sunku pakeisti globalius dalykus, bet savo gyvenimo laivą mes vairuojame patys. Kodėl iš ryto nepasidžiaugus prasidėjusia diena, nors ir lyja, – juk turiu puikų skėtį. O po lietaus viskas taip kvepia. Kodėl nepasidžiaugus tuo, kad atrodai žvalus, jautiesi energingas, o ant stalo garuoja gardūs pusryčiai ir puodelis kvapnios kavos? O kiek laimės gali suteikti mintis, kad po poros dienų su draugu važiuosi žvejoti įspūdingo dydžio karpių! Taip pradėta diena tikrai bus sėkminga, kad ir kokie nesklandumai nutiktų. Tai tarsi pozityvumo abėcėlė, kurią pakartojus lengviau priimti realybę, lengviau dirbti, kurti ir gyventi..
Taigi tokios yra Algimanto Čekuolio, rašytojo, žurnalisto, keliautojo, dėstytojo, TV laidos vedėjo ar, paprasčiau tariant, „gyvenimu išplaukusio“ žmogaus taisyklės. Galite jomis pasinaudoti, galite ne. Tačiau manau, kad daugeliui, skaitant šias mintis, laikas neprailgo. O gal netgi įkvėpė kažką pakeisti savo gyvenime, padaryti jį kitokį. Juk tai įmanoma, tik reikia pastangų.