Genialumo atodangos

Daugelis tyrinėtojų bandė nustatyti, ar yra tiesos įsitikinime, kad genialumas kartu yra ir beprotybė. Mokslininkams, kurie tyrinėjo kūrybingų žmonių gyvenimą, teko pripažinti, kad sergančiųjų sunkiomis psichikos ligomis skaičius tarp jų yra neįtikėtinai didelis. Jau senovės graikai tikėjo, kad kūrybinį įkvėpimą galima pasiekti tik pakitusios proto būsenos. Nuo tada įsigalėjo menininko kaip nestabilios psichikos asmens stereotipas. Apie tai kalbame su psichologe-psichoterapeute Virginija Liveikiene.
 
K. R. Jamison, Johns Hopkins universiteto psichiatrijos profesorė, nors ir pastebi, kad nestabilios psichikos asmenų tarp kūrėjų yra daug, teigia, jog dauguma emociškai nestabilių žmonių nėra išskirtinai kūrybingi, o dauguma išskirtinai kūrybingų žmonių nėra emociškai nestabilūs. Kur ta riba?
Iš tiesų, neturėtų susidaryti įspūdis, kad kūrėjai yra tik tie, kurie balansuoja ant ligos ir sveikumo ribos – taip tikrai nėra. Emocinis nestabilumas arba stiprūs emociniai svyravimai – tai tik vienas iš galimų psichikos ypatumų. Tokiems žmonėms, jei jie geba prisitaikyti prie savo emocinio nestabilumo, gal labiau būdingas platesnio emocinio spektro matymas, pajautimas, nebūtinai kūrybiškas tokių išgyvenimų realizavimas.
Bet vis dėlto kodėl kūrybingi dažnai kenčia nuo psichikos ligų?
Na, į tokį klausimą atsakyti tikrai nelengva. Pirmiausia prisiminkime pažįstamą menininką – dažniausiai tai be galo jautrios sielos žmonės, pasižymintys savitu mąstymu, nuotaikų kaita, nepritampantys prie visuomenės, o ir nesistengiantys prie jos pritapti žmonės. Šios savybės dažnai būdingos ir kenčiantiems nuo psichikos sutrikimų. Tai turbūt buvo viena iš priežasčių, kodėl meno žmonės sovietiniais laikais kartais buvo prievarta gydomi nuo psichikos ligų (žinoma, prie to prisidėjo ir valdžios baimė tų, kurie mąsto ne taip kaip visi). Tiesą sakant, psichosomatinių ligų skyriuje su kolegomis kartais gana ilgai diskutuojame, kas tai – tiesiog žmogaus kūrybiškumas, originalumas, savitumas ar jau liga. Kartais ta linija tikrai labai plona... Bet, suprantama, jei esi jautrus, jei tavo nuotaikos svyruoja plačia amplitude, tai visuomet yra šalia depresiškumas, nerimas, neviltis ar panika.
Jei mąstai nestandartiškai, originaliai, tai kartais kyla minčių, kurios jau nebelogiškos, neadekvačios realybei (kas būdinga sergantiesiems šizofrenijos tipo ligomis). Paradoksalu – kartais būtent šioms ribinėms būsenoms esam dėkingi už didžius meno kūrinius, nors jie ir paženklinti didele menininko kančia, vienatve, nesupratimu...
E. Bleuleris ypatingą reikšmę šizofrenijos diagnostikoje teikė mąstymo (asociacijų) sutrikimams. Ar liga padeda kurti, ar kūryba priveda prie ligos?
Nemanyčiau, kad liga yra kūrybos pasekmė. Turbūt dauguma yra girdėję posakį, kad jau bene viskas yra sukurta, tik gerai pamiršta. Jei nori tokiame kontekste būti išskirtinai originalus, turi mąstyti nestandartiškai, sugebėti į pasaulį pažvelgti naujai, kartais iš pakitusios sąmonės būsenos. Kas turėtų nutikti, kad, atsikėlę ryte, pagalvotumėt, kodėl saulė ne žalia ar įsivaizduotumėt, kaip daiktai išsiskaido? Šiuo aspektu, įvertinant, ar tai originalumas, ar liga, svarbu tai, ar žmogus gali prisitaikyti su tokiu savo mąstymu, ar kiti jį supranta, ar įmanoma logiškai atsekti mintis, ar tikrai viena išplaukia iš kitos ir pan. Tačiau tai ne taisyklė: kaip žinome iš kai kurių žymių žmonių biografijų, atrodytų, kad turi sirgti šizofrenija, organinėmis smegenų ligomis, depresija, isterija, kad nutapytum kažką to, kas turi išliekamąją vertę ar sukurtum melodiją, kuri paliestų ištisų kartų širdis (nekalbu apie trijų akordų kūrybą). Tačiau negalima sakyti, kad kūryba neturi jokios įtakos – savijautą tikrai veikia periodai, kai menininką apleidžia mūza, ar kai, esant įkvėpimui, jis dirba be atvangos po kelias paras.
O kaip su religinio meno atstovais, pvz., atsiskyrėlis Rubliovas, kurį daugelis net ir nesidominčiųjų menu gerai žino iš Tarkovskio filmo. Ar atsiribojimas – tik charakterio bruožas?
Tikrai neimsiu vertinti, ar Rubliovas – sveikas žmogus. Sovietiniais laikais uolus religingumas buvo laikomas „nenormalumo“ bruožu. Vis dar yra teorijų, kurios teigia, kad religingumas – tai žmogaus tikėjimas iliuzijomis, atsiribojimas nuo realybės. Man asmeniškai priimtinesnis jungistinis požiūris, kuris laiko religingumą prasmingu išgyvenimu ir patyrimu. Tikrasis ryšio su Dievu patyrimas pasiekiamas atsiribojus nuo kasdienybės, susitelkus, įsiklausius savęs, todėl tam tikra prasme religingumo išgyvenimui reikia atsiskyrimo – vieni į tai pasineria labiau, kiti mažiau.
Pastaruoju metu labai išgarsėjusi psichiatrijos ligoninėje gyventi japonė menininkė Yayoi Kusama teigia: „Mano menas yra mano gyvenimo, o ypač mano ligos, išraiška.“
Manau, toks teiginys rodo, kad menininkė yra priėmusi ligą, nebebijo jos. Dažniausiai tik susirgęs žmogus ligą priima kaip blogį. Jei liga ilgalaikė, žmogus serga ilgai, pradeda rastis kitoks santykis su liga – žmogus ima labiau ją atpažinti, atskirti nuo „sveikosios“ savo dalies. Nedažnai, tačiau retsykiais tenka matyti, kaip depresiškumas, psichozė ar kiti sutrikimai paskatina atsiskleisti žmogaus kūrybiškumui.
O štai rašytoja Sylvia Plath apie save sakė: „Kai sergi, esi tuo užsiėmęs visą laiką. Kai aš sirgau, buvau tik ligonė.“ Tai lyg ir prieštarauja manymui, kad liga suteikia kūrybiškumo?
Atvejai, kai žmogus geba susigyventi su savo liga, tikrai nėra taisyklė, o labiau siektinas gydymo rezultatas (jei negali pakeisti, pasistenk su tuo susigyventi, išnaudoti savo kitoniškumą). Kiek yra žinoma, S.Plath iš tiesų labai kentė nuo savo ligos (depresijos) ir galiausiai nusprendė užbaigti savo gyvenimą savižudybe. Tačiau nepamirškime to, kad ji net ir sirgdama kūrė poeziją, noveles ir trumpus apsakymus – juk tai ir yra kūryba, tik gaila, kad to neužteko jos vidiniam prasmingumo jausmui įsitvirtinti.
Minėta japonė menininkė išreiškė ir tokį teiginį: jeigu ne menas, senai būčiau nusižudžiusi. Kiek menas tokiems ligoniams padeda išlikti?
Pabandykime nors trumpam įsivaizduoti, ką reiškia nuolat balansuoti tarp ligos ir sveikatos epizodų. Kaip turi jaustis žmogus, kai žino, kad po kiek laiko pasaulis vėl nusidažys tamsiomis spalvomis? Natūralu, kad žmonės to bijo, kartais net išgyvena neviltį. Todėl gebėjimas atrasti tai, kuo gali užsiimti ir tai, kad kiti tai vertina, – be galo svarbus gyvenimo prasmingumo jausmui ir vilčiai, kad po eilinio sunkaus epizodo ateis kažkas gero, prasmingo.
O kaip dėl piktnaudžiavimų? Internete skaičiau vienos merginos mintis esą „narkotikų sukeltos haliucinacijos būna tikrai įdomios ir gali sukelti įkvėpimą, jei sėdi kūrybinės duobėj...“
Mintys papiktnaudžiauti alkoholiu, vaistais ar narkotikais dažniausiai kyla ištikus kūrybinei krizei, kai žmogus nejaučia turįs kūrybinės energijos, minčių, polėkio. Kai jau žmogus kuria, jam retai reikia papildomos stimuliacijos, keičiančios realybės matymą.
Ar alkoholis, narkotikai iš tikrųjų priartina pasąmonės pasaulį?
Na, iš dalies, turbūt reikia pripažinti, kad svaigalai susilpnina pasąmonės ir sąmonės užkardas. Ne veltui kartais taip pasikeičia apsvaigusio žmogaus elgesys ir mąstysena. Pvz., jautrus, draugiškas žmogus gali tapti agresyvus, nesivaldantis. Šioje vietoje priminsiu garsų palyginimą, kad žmogaus psichika yra kaip ledkalnis, kurio dalis virš vandens – mūsų sąmonė. Mes niekada nežinome, kas iškils iš pasąmonės, kai apsvaigę nebekontroliuosime savo sąmonės, – tai tikrai ne visuomet nuostabi kūryba, kartais prasiveržia begalinė destrukcija (iš čia kyla ir vadinamosios „afekto“ būsenos, kai žmogus nebekontroliuoja savo elgesio). Visuomenėje paplitęs požiūris, kad pasąmonė – tai smagus žaidimas, tačiau nereiktų labai su tuo eksperimentuoti, nes mokslininkai, specialistai (o taip pat ir jūs) tiksliai nežino, nei kas ten glūdi, nei kaip tai gali paveikti jus ir aplinkinius. Pasąmonę reikia gerbti.
Tai ar vis dėlto genialumui svetimas psichikos sveikumas?
Tikrai ne. Kaip ir psichikos negalioms nesvetimas genialumas bei kūrybiškumas.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Mūsų draugai

Mūsų draugai