Nusprendę skirtis, visada gerai išanalizuokite, kokių paskatų vedini tai darote ir kokias pasekmes skyrybos atneš jums patiems ir vaikui. Pavyzdžiui, manoma, kad skyrybos nėra vaikui kažkas ypatingo, kad aplink auga daugybė vaikų nepilnose šeimose arba ne su savo tikrais tėvais. Kiti mano, kad skyrybos galų gale pagerins santykius su savo giminėmis (jei šie santykiai pablogėję dėl sutuoktinio kaltės) ir galiausiai viskas atsistos į savo vietas. Be to, tikima, kad „jei naujas mylimasis myli mane, mylės ir mano vaiką“. Visus šiuos lūkesčius dažnai paneigia gyvenimo praktika.
Jei vis dėlto nusprendėte skirtis, būtina pagalvoti, kaip elgtis su vaiku, kad jis patirtų kuo mažiau nemalonių ir nepakeliamų jausmų, kad išliktų pasitikintis jumis ir pasauliu. Pirmas ir svarbiausias iškylantis tėvams klausimas – kaip apie skyrybas pasakyti savo vaikui/vaikams? Juo labiau kad vaikai, kaip išsiaiškino psichologai, žinią apie tėvų skyrybas priima kaip psichologinį skyrybų momentą. Paklausti apie tai, kada išsiskyrė tėvai, jie aiškiai prisimena, kas ir kaip jiems apie tai pasakė, – tėvai ar (daug blogesnis variantas) kaimynų vaikai po kurio laiko nuo realių skyrybų.
Vaikai tėvų skyrybų metu ir po jų patiria daugybę įvairaus stiprumo jausmų: liūdesį, vienišumą, pyktį, baimę, gėdą.
Kiekvienas radikalus gyvenimo pasikeitimas yra grėsmingas kiekvienam žmogui, o juo labiau – vaikui, jei jis jaučia, kad vykstantiems procesams neturi jokios įtakos. Ir tada kyla patys svarbiausi klausimai, kurie neduoda ramybės dieną ir trikdo miegą naktį: ar aš dar matysiu tėtį (mamą)?, kur gyvensime mes ir kur jis?, kaip nuvažiuosiu pas tėtį (mamą), jei dar nemoku važiuoti autobusu?, kas uždirbs pinigus, kad mes galėtume nusipirkti pavalgyti?, kaip bus su mano draugais, jei man reikės persikraustyti gyventi į kitą rajoną (miestą)?, kas pasirūpins mano žiurkėnu, ar galėsiu jį pasiimti kartu?, ką man reikės pasakyti vaikų darželyje, jei manęs daugiau neateis pasiimti tėtis (mama)? Gerai, jei vaikui kuris nors iš tėvų turi kantrybės ir laiko atsakyti į visus jam iškilusius klausimus, nes, skyryboms vykstant, daugelis tėvų natūraliai tampa užsiėmę vien tik savimi, savo jausmais ir nuoskaudomis.
Tačiau didžiausia vaiko baime tampa baimė netekti ne tik tėvo (jei jis gyvens atskirai, kaip dažniausiai būna), bet ir mamos (arba atvirkščiai, jei vaikas lieka su tėvu). Vaikas mąsto: „Tėtis ir mama nebesupranta vienas kito, daug pykstasi ir daugiau vienas kito nebemyli taip, kaip mylėjo anksčiau…“, – juk taip arba panašiai dauguma tėvų aiškina skyrybos priežastis savo vaikams. Tuo tarpu vaikas mąsto: „Jeigu mama nebemyli tėčio ir jį palieka (arba jį išvaro iš namų), kas gali žinoti, ar rytoj arba poryt nenustos mylėti ir nepaliks manęs“. Ir jis pradeda mąstyti, kad su mama taip pat dažnai pykstasi, o juk būtent dėl barnių tėvai nustojo mylėti vienas kitą ir išsiskyrė. Šios sąmoningos arba pasąmoningos mintys dažnai tampa priežastimi, dėl ko vaikai po skyrybų pradeda elgtis ypač gerai, vengia ginčytis, išsakyti savo pageidavimus ar išreikšti agresiją – jie taip nori sumažinti grėsmę būti paliktiems.
Dažnas ir iš pirmo žvilgsnio sunkiai suprantamas vaikų jausmas po tėvų skyrybų – tai kaltė. Ji pasireiškia kas trečiam ar net kas antram išsiskyrusių tėvų vaikui. Kaltės jausmas iš tikrųjų turi gilias šaknis. Kiekvienas vaikas, ypač jei jam ne daugiau kaip 3–4 metai, jaučiasi šeimos (o ir viso pasaulio) centras ir visa, kas vyksta aplink, sieja su savimi. Tokiu atveju vaikas tėvų skyrybas suvokia ne kaip tėvų santykių nesėkmę, o kaip savo santykių su kažkuriuo iš tėvų žlugimą, dėl ko pirmiausia ieško savo kaltės. Juk ir suaugę, kai juos palieka mylimasis, dažnai mąsto: „Ką aš ne taip padariau?“, „Gal aš nesu pakankamai patrauklus?“. Tuo tarpu mylimasis nutraukti santykius turėjo savų priežasčių.
Kiekvienas vaikas (kaip, beje, ir suaugęs) turi agresyvių minčių artimųjų, šiuo atveju tėvų, atžvilgiu. Kiekvienas yra bent trumpam panorėjęs, kad tėvas ar mama išnyktų, pvz., po nemalonios bausmės. Ir ką gi, trumpalaikis noras tampa realybe! Vaikas, jausdamasis visagalis, dar nejausdamas skirtumo tarp savo fantazijų ir realybės (juk ir suaugusieji dažnai tiki savo mintimis galėję sukelti nelaimę), jaučiasi kaltas, kad išeina tėvas, nes juk jis to norėjo. Arba – nubaustas mamos, kuriai norėjo bloga, – ir dėl to mama išskiria jį su tėvu. Ir dar – vyresni vaikai prisimena, kad nemažai tėvų ginčų juk buvo dėl jų auklėjimo ar dėl blogo jų elgesio (o taip paprastai būna). Tai dar sustiprina vaiko jausmą, kad jis yra tikroji skyrybų priežastis. Iš kaltės seka ir nevisavertiškumo jausmas, dažnai pasitaikantis po tėvų skyrybų.
Grįžkime prie klausimo, ką ir kaip vaikui pasakyti apie skyrybas. Pirmiausia, vaikui turi būti pateikta pakankamai informacijos, kad kuo mažiau liktų peno skausmingoms fantazijoms. Kartu ši informacija turi būti aiški, paprasta ir suprantama. Kalbėti reikia nuoširdžiai, meluoti vaikui jokiu būdu negalima.
Kuo vyresnis vaikas, tuo daugiau reikia pateikti informacijos. Jei vaikas dar labai mažas, verta palaukti momento, kai jam pačiam iškils klausimas apie tėtį (mamą). Tinkamas paaiškinimas ikimokyklinukui būtų: „Tėtis išvyksta gyventi kitur ir su mumis nebegyvens, bet tu galėsi su juo matytis kiek tik norėsi“. Geriausia, kad tai patvirtintų abu tėvai.
Paaugliui reikia paaiškinti daugiau, bet nesileisti į skyrybų priežastis, nepasakoti apie neištikimybę, žeminimą ir jokiu būdu nekaltinti kurio nors iš tėvų. Neteisinga būtų sakyti: „Tėvas negeras (geria, mušasi), dėl to mes jį išvijome ir nebepriimsime“. Reikia atskirti sutuoktinių tarpusavio santykius nuo jų santykių su vaikais. Nors tėvai nebemyli vienas kito, jie abu myli savo vaikus ir jais rūpinsis.
Vaikui reikia aiškiai pavaizduoti, kas jo laukia ateityje. O klausimo „kodėl?“ apie skyrybų priežastis greičiausiai tėvai ir nesulauks, nes vaikai linkę priimti aplinkybes tokias, kokios jos yra.
Prieš pradedant pokalbį apie skyrybas, reikia gerai apgalvoti visas aplinkybes, pvz., kur ir su kuo gyvensite po skyrybų, su kuo iš giminaičių dažniausiai bendrausite. Pokalbis apie skyrybas turi būti be ypatingų emocijų, perdėjimų ir daugiau kreipiant dėmesį į vaiko, o ne savo savijautą.
Neabejotinai ilgalaikis vieno ar abiejų tėvų išvykimas dirbti į užsienį yra skausmingas ir traumuojantis vaikui. Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad vaikai iš tokių šeimų dažniau blogiau mokosi, netinkamai elgiasi mokykloje, būna agresyvesni, vartoja svaigalus, nusikalsta, dažniau patiria nerimo ir depresinius sutrikimus. Pablogėja (o kartais – visam laikui) vaikų santykiai su tėvais, vaikai jaučiasi palikti, apleisti tėvų, nesvarbūs jiems, jaučia jiems pyktį, suvokia išvykimą kaip išdavystę ir ne visada gali už tai atleisti. Todėl, jei tik įmanoma, vaikus geriausia pasiimti su savimi: vaikams tėvų neatstos niekas – nei seneliai, nei materialinė gerovė.
Maži vaikai nesugeba atskirti skyrybų nuo laikino tėvų išvykimo: jiems svarbu tai, kad tėvo ar mamos su jais nėra. Tačiau vyresnis vaikas vis dėlto laikiną tėvų išvykimą tinkamai paaiškinus gali sugebėti priimti kaip būtinybę. Nors ir ilgisi, ilgus mėnesius laukdamas tėvo, jis išvykimo nepriima taip skaudžiai kaip skyrybų. Skyrybos (kaip ir vieno iš tėvų mirtis) suvokiama kaip „išsiskyrimas visam laikui“, negrįžtamas procesas, todėl yra skaudžiai traumuojanti patirtis.
Tiek skyrybos, tiek laikinas tėvų išvykimas dirbti nėra tinkama ir naudinga patirtis vaiko vystymuisi. Tačiau realiame gyvenime ne visada įmanoma to išvengti. Ir tenka pripažinti, kad vaikui tikrai nėra gera gyventi šeimoje, kur yra nuolatinė įtampa ir konfliktai, vaikas čia negali jaustis saugus ir laimingas. Jei skyrybos gali suteikti harmoniją abiejų sutuoktinių gyvenimui, stabilus gyvenimas su vienu iš tėvų gal mažiau traumuos negu nedarni šeima. Tačiau skyrybų pasekmes vaikui iš anksto gali būti sunku numatyti, ir dažnai jos būna sunkesnės ir labiau ilgalaikės, nei įsivaizduojama iš anksto.
Dauguma žmonių neretai pernelyg smarkiai jaudinasi ir kai kuriais gyvenimo atvejais patiria itin stipraus streso būseną. Kartais nerimas suaktyvėja ir nedingsta, o galiausiai netgi tampa labai stiprus ir jaučiamas visada. Tuomet diagnozuojamas nerimo sutrikimas. Kartu pasireiškia įvairių vidaus organų nervinės reguliacijos sutrikimo simptomų. Nustatyta, kad nerimo sutrikimais serga 3–5 proc. visų žmonių....
Skaityti daugiauRankose laikote žurnalą „Sveikas žmogus“, kuriame įprasta rasti daugybę informacijos apie įvairias ligas bei jų gydymą, sveiką gyvenseną, sportą, liaudies mediciną, psichologiją. Visa tai logiška, tačiau ar nevertėtų savęs paklausti, ar viso to užtenka, kad žmogus būtų visavertis ir sveikas plačiąja prasme? Kad gerai jaustųsi ne tik dėl to, kad neserga, bet ir todėl, kad gali laisvai bendrauti, pasitiki savimi, nejaučia jokių barjerų. Viena iš sričių, kurios neišmanydamas joks žmogus nesijaus laisvai bet kurioje situacijoje, – etiketas. Taigi apie etiketą, jo prasmę, esmę ir dar daugiau kalbamės su etiketo protokolo specialistu Seimo nariu Arminu LYDEKA...
Skaityti daugiauar ilgai reikia gydyti depresiją? paskutiniųjų dvidešimties metų tyrimai...
Skaityti daugiauyra daug būdų, padedančių kovoti su depresija: • prisiminkite, kad...
Skaityti daugiauEglę ir Darių Kauneckus dauguma žino kaip Ajurvedos pradininkus Lietuvoje. Jau prieš daugelį metų jie susidomėjo ezoterika, pradėjo ieškoti atsakymų į klausimus, kas aš esu, iš kur atėjau ir kokia mano paskirtis šiame gyvenime. Tačiau svarbiausia priežastis, paskatinusi ieškoti Ajurvedos žinių, – šeimos sukūrimas. Eglė pasakoja, kad jiems buvo labai svarbu palanki dvasinė ir fizinė aplinka, norėjosi švariai pradėti, nešioti, auginti savo atžalas, rūpintis jų sveikata ir dvasiniu gyvenimu. Kai susikaupė tikrai nemažai žinių ir patirties, atėjo ir natūralus noras dalinti. Taip atsirado Ajurvedos centras SPA Shanti, vienijantis norinčiuosius eiti savęs pažinimo, tobulėjimo, fizinės ir dvasinės sveikatos stiprinimo keliu. ...
Skaityti daugiauLytinis brendimas – sudėtingas ir labai svarbus kiekvieno žmogaus gyvenimo periodas. Šį keletą metų besitęsianti procesą galima apžvelgti ir iš fiziologinės, ir iš psichologinės pusės. Fiziologija veikia bręstančio vaiko psichologiją. O psichinė bręstančio žmogaus būsena dažnai keičiasi ir jam pačiam net kartais būna sunku su savimi, jau nekalbant apie aplinkinius. Lytinis brendimas – periodas, kuris gali turėti įtakos ir tolimesniam žmogaus gyvenimui. Tad verta žinoti, ką apie šį nelengvą laikotarpį mano gydytojas psichoterapeutas-seksologas bei lytinio brendimo fiziologiją stebinti vaikų endokrinologė. ...
Skaityti daugiauGyvenimas lieka gyvenimu, ir norime to ar ne, kartais atsiduriame meilės trikampyje. Gana dažnai moterys draugauja su vedusiais vyrais. Kartais tai tęsiasi ne metus ar dvejus, o dešimtmečius. Kodėl tai vyksta? Mūsų pašnekovė gydytoja ginekologė Ingrida Kravčenkienė sako: „Esu moteris, sukaupusi nemažą gyvenimo patirtį. Bėgant metams jaunatvišką maksimalizmą iškeičiau į maksimalią toleranciją.“ Taigi laisvos moters ir vedusio vyro santykių peripetijos ir perspektyvos moterų gydytojos akimis....
Skaityti daugiauNieko neveikdamas žmogus gali susirgti. Nes jis nerealizuoja savęs, jaučiasi nelaimingas. Tas nieko neveikimas gali parodyti, kad žmogus turi gilesnių psichologinių problemų. Kaip teigia psichologė-psichoterapeutė Loreta DIELIAUTIENĖ, kartais prie tinginystės priveda neišspręsti vidiniai konfliktai. Kai jie išsprendžiami (jei žmogus dirba su savimi), pajudama pirmyn. ...
Skaityti daugiauKaip bet kuri kita emocija, pyktis sukelia tam tikrus fiziologinius pokyčius: supykus į kraują plūsteli adrenalinas, padažnėja širdies susitraukimų dažnis, kvėpavimas, įsitempia raumenys, padidėja prakaitavimas, keičiasi mąstymas, nuslopsta virškinimo ir medžiagų pasisavinimo procesai. Vis daugiau mokslinių tyrimų įrodo ryšį tarp pykčio ir ligų. ...
Skaityti daugiauManipuliacija – tai slaptas psichologinis poveikis kitam žmogui, siekiant naudos sau. Iš tikrųjų manipuliacija yra visur, kur nėra logikos, ir tai yra tiek įprastas bendravimo būdas, kad dažniausiai jo net nepastebime. Kai sakome „Kaip man pasisekė“ ir kartu tikimės pagyrimo, – tai jau manipuliacija. Jei žmogus norės būti mandagus ir pasirodyti geranoriškai nusiteikęs mūsų atžvilgiu, – jis bus priverstas pagirti. Manipuliatorius visada apeliuoja į jausmus, o ne į proto argumentus....
Skaityti daugiauŽmonės (dažniau moterys, nors pasitaiko ir vyrų) teiraujasi, kaip padėti šeimos nariui ar partneriui išmokti kontroliuoti pyktį arba kaip padėti jį išsklaidyti. Tokie asmenys paprastai sako, kad myli savo žmoną (vyrą), kad tai puikus žmogus, turintis tik vieną trūkumą – pykčio priepuolius. Tokius pykčio priepuolius sunkiai išgyvena vaikai, dažnai tampantys pykčio objektu, kaip silpnesni ir nemokantys apsiginti. ...
Skaityti daugiauKairiarankystė — ne liga, ne įprotis ir ne defektas. Manoma, kad tai įgimtas dalies žmonių organizmo požymis, už kurį nuolat buvo baudžiama ir šaipomasi. Mokslininkų teigimu, dešiniarankiai ir kairiarankiai – visiškai skirtingi žmonių tipai, turintys skirtingą sąmonę ir pasaulio suvokimą. Kairiarankiams sunkiau gyventi ne pagal savo įpročius sutvarkytame pasaulyje, tačiau jie puikiai sugeba prisitaikyti ir naudotis savo unikalumu....
Skaityti daugiauSkonį vadina penktuoju jausmu. Dažniausiai net nesusimąstome, kaip praturtina mūsų gyvenimą gebėjimas jausti skonį. Valgydami skanų patiekalą jaučiame malonumą vien dėl to, kad galime pajusti ir įvertinti jo skonį, ir neprisiliečiame prie jo, jei skonis pasirodo įtartinas. ...
Skaityti daugiauNiekas negali išvengti streso - tai yra neatskiriama šiuolaikinio gyvenimo dalis. Prie to prisideda įtampa darbe, šeimoje ir netaisyklingi mitybos įpročiai. Tačiau jūs stresą galite valdyti. Šie patarimai padės jums apmąstyti savo gyvenimo būdą ir valdyti įtampą bet kurioje situacijoje....
Skaityti daugiauKartais sakoma, kad „visos ligos dėl nervų“. Ir čia yra nemažai tiesos – nervų įtampa gali sukelti ne vieną ligą. Sirgti nenorime nė vienas, bet kaip šios įtampos išvengti? Apie tai kalbamės su medicinos centro „Neuromeda“ neurologe dr. Vanda LIESIENE....
Skaityti daugiauGydytojo duris dažnai praveria pacientai, skųsdamiesi, jog jų galvos smegenų funkcijos suprastėjo: sunku susikaupti, mąstymas sulėtėjo, tapo išsiblaškę, lieka daug neatliktų darbų. Ar tai su amžiumi susiję pokyčiai? Bei jei pacientui tik 30? Ar gali tokių sutrikimų atsirasti dėl nuovargio?...
Skaityti daugiau
Parašykite savo nuomonę