Krūties vėžio eigą ir gydymo veiksmingumą jau įmanoma prognozuoti

Krūties vėžys – dažniausia moterų onkologinė liga. Kasmet Lietuvoje ja suserga apie 1300 moterų. Pildosi sena gydytojų svajonė – atrasta daug krūties vėžio požymių, sukurti genų rinkiniai, padedantys parinkti moterims veiksmingiausią gydymo būdą.
 

Galima prognozuoti eigą


Šiandien kiekvienai vėžiu susirgusiai moteriai gydymas parenkamas individualiai – atsižvelgus į vadinamuosius prognozės ir predikcinius veiksnius.
Prognozės veiksniai rodo, kokia bus natūrali ligos eiga negydant. Jei numanoma, kad vėžys gali greitai progresuoti, skiriamas vadinamasis agresyvesnis gydymas. Tuo tarpu numanomai ne taip greitai progresuosiantis navikas gydomas nuosaikiau, pacientei skiriami mažiau
toksiški medikamentai.
Predikciniai veiksniai leidžia numatyti, koks bus pasirinkto gydymo veiksmingumas, pvz., jei naviko ląstelėse aptinkama daug hormonų receptorių, galima tikėtis, kad hormonų terapija bus veiksminga.
 

Dauguma veiksnių turi ir prognostinę, ir predikcinę vertę


Jau seniai pastebėta, kad gydant, atrodytų, panašaus išplitimo vėžiu sergančias pacientes, pasiekiama skirtingų rezultatų – vienos moterys pasveiksta, kitoms navikas atsinaujina. Daug dešimtmečių mokslininkai bando nustatyti veiksnius, kurie gali lemti tolesnę vėžio eigą ir kurie galėtų padėti parinkti optimalų gydymą. Nors negalima teigti, kad viskas yra aišku, tačiau bene daugiausiai nuveikta nustatant krūties vėžio prognozės ir predikcinius veiksnius. Įrodyta, kad vieni svarbiausių prognozės veiksnių yra pirminio naviko dydis ir sritinių pažasties limfmazgių būklė – yra juose metastazių ar ne.
Svarbiausi predikciniai veiksniai yra hormonų estrogeno ir progesterono receptorių bei žmogaus epidermio receptorių (angl. human epidermal receptor, HER2) ekspresija.
 

Informuoja HER2 ekspresija


Šiandien įrodyta, kad krūties vėžiu sergančių moterų išgyvenamumas atvirkščiai proporcingas krūties naviko dydžiui – kuo navikas didesnis, tuo blogesnis išgyvenamumas. Jei navikas yra
mažesnis nei 2 cm, pasveiksta 91–92 proc. pacienčių, tuo tarpu jei navikas didesnis nei 5 cm, – pasveiksta tik 55–63 proc. moterų.
Metastazės pažasties limfmazgiuose yra vienas svarbiausių prognozės veiksnių – kuo daugiau metastazių, tuo mažiau galimybių, kad moterį pavyks išgelbėti. Įvairūs tyrimai rodo, jog, kai metastazių pažasties limfmazgiuose nėra, gali pasveikti 78–89 proc. moterų. Tuo tarpu radus daugiau nei tris metastazių pažeistus limfmazgius, pasveiksta tik 42–48 proc. pacienčių.
HER2 randamas apie 20 proc. visų moterų, sergančių krūties vėžiu. Tokių moterų ligos natūrali eiga, negydant jos medikamentais, mažiau palanki nei tuomet, kai HER2 ekspresija maža: diagnozės nustatymo metu navikas dažnai būna didesnis, dažniau randama metastazių sritiniuose limfmazgiuose, laikotarpis be ligos požymių trumpesnis, o, atsiradus tolimosioms metastazėms, ligos eiga būna agresyvesnė.
Jeigu HER2 receptoriai ekspresija didelė, papildomos chemoterapijos gali prireikti net ir tuomet, kai pirminis navikas yra mažas – iki 1 cm skersmens.
Neretai moterų, kurių HER2 teigiamas, navikai yra atsparūs chemoterapijai ciklofosfamido, metotreksato ir fluorouracilo deriniu, tačiau iš dalies jautrūs chemoterapijai antraciklinais.
Manoma, kad navikų, kuriuose HER2 ekspresija yra didelė, hormoninis gydymas gali būti ne toks efektyvus.
Trastuzumabas (vaistinėse jis parduodamas pavadinimu Herceptin) – monokloninis antikūnas, kuris veikia HER2 receptorius. Tai pirmasis patvirtintas vaistas krūties vėžiui gydyti, kuris gali būti priskirtas vadinamajai „taikinių terapijai“ – jis veikia tik tas ląsteles, kurios turi specialius receptorius.
Lietuvoje HER2 ekspresija nustatoma dviejose įstaigose: Kauno medicinos universiteto klinikose ir Valstybiniame patologijos centre.
 

Prognozuoti padeda hormonai


Naviko ląstelių paviršiuje, atlikus specialius tyrimus, aptinkami estrogenų ir progesterono receptoriai. Jei jų daug, galima tikėtis, kad hormoninis gydymas bus veiksmingas. Nustatyta, kad tokius navikus įveikti yra šiek tiek daugiau galimybių nei tuos, kuriuose hormonų receptorių neaptinkama. Jei naviko ląstelėse randama daug estrogenų receptorių, ilgiau kaip penkerius metus po pavykusios operacijos gyvena 84–92 proc. krūties vėžiu sirgusių moterų, o kai šių receptorių mažai, – tik 75–82 proc.
Taip pat pastebėta, kad labai jaunų moterų, susirgusių krūties vėžiu, prognozė blogesnė nei vyresnių, net jei jos serga pagal kitus požymius panašiais navikais. Įrodyta, kad jaunesnėms nei 35 m. moterims tiek po tausojamosios operacijos, tiek po visiško krūties pašalinimo liga atsinaujina dažniau nei vyresnėms.
Cirkuliuojančių vėžio ląstelių skaičius taip pat gali padėti numatyti metastazavusiu krūties vėžiu sergančių pacienčių prognozę. Neseniai atlikus tyrimus nustatyta, jog pacienčių, kurių 7,5 ml kraujo rastos daugiau nei keturios vėžio ląstelės, vidutinė gyvenimo trukmė buvo trumpesnė nei tų, kurių kraujyje rasta mažiau ląstelių (10,1 mėn., palyginti su mažiau nei 18 mėn.).
Kai kurių kitų veiksnių – į urokinazę panašaus plazmino aktyvatoriaus kiekis, BRCA1, BRCA2, p53 ir kt.) prognostinė ir predikcinė vertė kol kas neaiški. Jie dažniausiai tiriami mokslinių tyrimų metu ir kol kas klinikinėje praktikoje nenaudojami.
 

Galima nustatyti rizikos grupę


Iki šiol nėra visai aišku, koks papildomas medikamentinis gydymas krūties vėžiu sergančioms moterims yra optimalus.
Šiandien įrodyta, kad visoms invaziniu krūties vėžiu sergančioms moterims, net ir tuomet, kai navikas yra labai mažas, papildoma chemoterapija naudinga, tačiau kartais ta nauda yra labai maža. Todėl prieš nusprendžiant, ar verta skirti sisteminį gydymą, kokiais medikamentais gydyti ir kokia turi būti gydymo trukmė, būtina įvertinti ligos atsinaujinimo riziką. Tai reiškia, jog po operacijos,
prieš pradedant papildomai gydyti, būtina įvertinti ne tik paties naviko dydį, sritinių limfmazgių būklę, bet ir estrogenų bei progesterono receptorių, HER2 ekspresiją
Vėžio atsinaujinimas iš dalies priklauso nuo tam tikrų naviko audinyje esančių genų aktyvinimo ar slopinimo.
Pasaulyje patvirtinti trys testai („Oncotype DX“, JAV; „MammaPrint“, Olandija; H/I, JAV), kuriais įvertinus daugybės genų raišką naviko audinyje, galima numatyti krūties vėžio prognozę, kitaip tariant – ligos atsinaujinimo tikimybę. Tai ypač aktualu, kai moteris serga
ankstyvos stadijos krūties vėžiu ir nėra aišku, ar reikia po radikalios krūties operacijos papildomai skirti chemoterapiją.
Šiuose testuose įvertinami skirtingi žmogaus genai: „Oncotype DX“ – 21 genas, „MammaPrint“ – 70 genų, H/I – vos 2 genai. Pirmuosiuose dviejuose testuose sutampa tik vienas genas, visi kiti – skirtingi.
Klinikiniai tyrimai rodo, jog moterims, kurioms 1–3 pašalintuose pažasties limfmazgiuose buvo rasta metastazių, atlikus „MammaPrint“ testą galima numatyti tolesnę ligos eigą. Jei 70 genų testas rodo, jog ligos eiga bus palanki ir pacientė priskiriama mažos rizikos grupei, tikimybė, kad ji gyvens ilgiau nei 5 metus, siekia 99 proc., ilgiau nei 10 metų – 96 proc. Tuo tarpu, jei testas rodo nepalankią ligos eigą, tikimybė gyventi ilgiau nei 5 metus yra 88 proc., o ilgiau nei 10 metų – 76 proc.
Tad, įvertinus testo rezultatus, galima tiksliau parinkti tolesnį gydymą ir tyrimus. Jei krūties vėžio atsinaujinimo rizika maža, galima neskirti papildomo gydymo ir taip išvengti jo sukeliamų šalutinių poveikių.
Kai kurie mokslininkai teigia, jog atlikus „MammaPrint“ testą viena iš trijų pacienčių gali išvengti chemoterapijos. Nepaisant to, kad genų aktyvumo nustatymo testai teikia didelių vilčių, vis dėlto pripažįstama, kad jų rezultatai gali būti vertinami tik kartu su kitais įprastiniais tyrimų metodais. Kol kas išlaidų šiems testams nekompensuoja nė viena Europos Sąjungos šalis.

Susiję straipsniai

Mūsų draugai

Mūsų draugai