Gydytojas ir ligonis – nepasitikėjimo vienas kitu įkaitai?

Gydymas dėmesingumu

Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos skyriaus vedėja gydytoja psichiatrė Aušra Andriuškevičienė sako, kad dalis pacientų iš anksto yra priešiškai nusiteikę: „Jeigu neišsireikalausiu, jei nepaprašysiu, niekas nieko man ir nedarys, nekreips dėmesio. „Dėl neadekvačių lūkesčių, netikslios informacijos ar blogos patirties konfliktas gali prasidėti jau registratūroje. Pacientas tikisi paaiškinimo, kas bus atlikta konkrečios procedūros metu, kokia pagalba ar paslauga jam bus suteikta, kaip medikai sieks padėti. Žinojimas, per kiek laiko bus priimtas, kiek reikės palaukti, svarbus ne tik dirbančiam žmogui, bet ir pensininkui ar moksleiviui. Taip informuojant, neįsiplieskia konfliktai. Be abejo, gydytojų ir visų medikų pareiga – laiku suteikti pagalbą.

Konfliktus su pacientais galima valdyti, svarbu mažinti jų riziką jiems.

Gydytojas pirmiausia priims sunkiausią pacientą, o kitiems paaiškins, dėl kokių priežasčių būtent jis pirmasis. Kitiems turi būti parodytas dėmesys, kad visi pasijaustų svarbūs, pastebėti. Reikia paaiškinti, kad bus pasirūpinta kiekvienu. Jei yra galimybė, laukiantieji turi būti užimti: pasiųsti į laboratorinių tyrimų ar rentgeno kabinetą ir pan. Vis dėlto situacija gali įkaisti, jei laukimo nukamuotieji pro praviras kabineto duris pamatys kavą gurkšnojantį gydytoją (kad jis kelias valandas dirbo niekur neišeidamas, pastebėti nė nebūtų įmanoma). Dalis pacientų nurodo gydytojui, kad jiems būtina atlikti sudėtingą tomografijos tyrimą, skirti reklaminėse laidose rekomenduotų ar kaimyno geriamų vaistų. Jeigu gydytojas viską paaiškins ramiai, konkrečiai, aiškiai, pacientas supras, netgi taps gydytojo ir slaugytojo pagalbininkas, o ne priešininkas. Galima ir kita situacija, kai gydytojas, neradęs galimybių visko paaiškinti, taikys gynybos metodą: „Ir tegul laukia, ir tegul sau pyksta...“

Dauguma pacientų skundų yra ne dėl padarytų klaidų gydant ar diagnozuojant, o dėl informacijos stokos ir netinkamo bendradarbiavimo.

Pasitikėjimo anatomija

Pervargęs darbuotojas – kartais blogiau nei neatėjęs į darbą. Išvysti skelbimą ant kabineto durų „Gydytojo nebus“ – neįsivaizduojama situacija. Jei medikas susirgo, teks kažkam pavaduoti. Tačiau nė vienam neleistina į darbą atsinešti sunkių minčių, būti rūškano veido. A.Andriuškevičienė reziumuoja: „Kiek žmogus atiduoda, tiek turi ir gauti; jei šis balansas sutrinka, jei negaunama gerų emocijų ir šiltų jausmų iš aplinkos, bendradarbių, pajaučiama tuštuma. Dėl psichinės įtampos ir fizinio nuovargio, pripažinimo stokos ar nusivylus specialybe, pradedama blogiau dirbti. Gydytojo susierzinimą, nuovargį ir nusiteikimą jautresni žmonės greitai pamatys ir galbūt ieškos kito gydytojo – kuriuo labiau pasitikės. Nuovargis ir ilgalaikis nepasitenkinimas darbu yra ženklai, raginantys sustoti ir pagalvoti, ar galiu dirbti savo darbą, ko iš viso gyvenime siekiu.“

Pacientas neturėtų prarasti pasitikėjimo gydytoju. Tada, kai gydytojas negali padėti, siunčia pas atitinkamos srities specialistą. Dar palyginti daug keblumų pacientui patenkant pas gydytojus psichiatrus; jis jau būna lankęsis pas daugelį specialistų, šie – pateikę išvadas: „Jūsų skrandžio tyrimas geras“, „Vidaus ligų gydytojo požiūriu esate sveikas“ ir pan. Bet ilgai nepateikiama atsakymo į esminį klausimą: „Gydytojau, kas man yra?“ Taip susiklosto, kai gydytojas nedrįsta garsiai pasakyti, kad jo pacientui „sutrikę nervai“. Gydytojai dar mano, kad žinia, ištarta garsiai, bus nemaloni pacientui. Vengdamas pasakyti tiesą, gydytojas iš tiesų vengia padėti. Taip gydymas uždelsiamas, o tai nenaudinga pacientui. Neretai psichiatras išsprendžia ir somatines (susijusias su fizinio kūno negalavimais) problemas, ko negalėjo kiti gydytojai. Kol pacientas nerimauja, kad jam nenustatoma, ko gero, labai labai sunki liga, jis jaučiasi blogai. Mes, gydytojai psichiatrai, tikimės iš kolegų, kad jie kuo anksčiau pasiūlys pacientams (paaiškindami, kodėl siūlo) konsultuotis su psichiatrais. O jeigu psichiatras pacientui pasakys „gerai, kad jūsų gydytojas davė jums šį siuntimą“, tai bus judviejų bendradarbiavimo pradžia.

ŽVILGSNIS

Vieni dėkoja, kiti dar nepasitiki

Sveikatos apsaugos viceministrė Nora Ribokienė:

Pacientai, manau, gali labiau pasitikėti mūsų medikais. Ministeriją pastaruoju metu pasiekia padėkos medikams, ir nemažai jų – iš emigrantų, kurie grįžta į Lietuvą trumpam – pasigydyti. Lietuviai, kuriems prireikė sveikatos priežiūros paslaugų kitose šalyse, mūsų medikus ir jų darbą ima vertinti daug geriau nei iki išvykimo. Padėkose įvertinamas mūsų gydytojų darbo stilius, atsakomybė.

Dar daug reikia padaryti Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose, bet ir tokių, kur patalpos ir aparatūra atnaujinama arba atidaromi nauji skyriai, turime nemažai. Medikų darbo sąlygos labai svarbios, jos daro įtaką ir pacientų sveikatai, nuotaikai.

Vakarų Europoje rasime įvairių modelių. Daugelyje šalių dėmesys pacientui yra didžiulis, ir mums dar reikia augti. Vis dėlto pagal paslaugų kokybę ir požiūrį į darbą Lietuvoje turime geras tradicijas ir stiprią sistemą. Štai pacientai, kurie gydėsi Graikijoje ar Jungtinėje Karalystėje, pastebi: mūsų medikai dirba kuklesnėmis sąlygomis, tačiau požiūris į žmogų, atsakomybė diagnozuojant yra aukštesnio lygio. Jungtinės Karalystės gydymo praktiką patyrusieji stebėjosi, kad gydytojo jie beveik nematė; pacientams bendrauti tenka su rezidentu ar asistentu, o aukšto lygio specialistas konsultuoja netiesiogiai. O Lietuvoje vyrauja senas klasikinis modelis: matyti pacientą, gilintis, analizuoti.

Mūsų pacientai reiklūs. Jų noras būti ištirtiems, kai to nereikia, gąsdina gydytojus. Toli gražu ne viskas paaiškėtų atlikus, pavyzdžiui, kompiuterinės tomografijos tyrimą; tai vienas iš tyrimų, kuris gali daug ką atskleisti, tačiau negali „pasakyti“ visko. Pacientai domisi naujomis technologijomis ir diagnostikos galimybėmis, yra linkę jomis pasinaudoti netgi nerekomendavus gydytojams. „Daktare, padarykit man „kompiuterį“ ir ištirkite visą organizmą“?! Ką, atlikęs tyrimą, gydytojas sužinos, jei nežinojo, ko ieškoti? Negalima visko ištirti vienu aparatu ir atsakyti, ar nėra „ko nors“. Kiekvienas tyrimas turi būti pagrįstas tiek dėl jo kaštų, tiek dėl poveikio tiriamojo sveikatai. Tik gydytojas, įvertinęs, kad konkretus tyrimo ar gydymo metodas tikslingas, gali nurodyti, kokių tyrimų reikia, žmogus pats neturėtų jų, pavadinkime, geisti. Mums dar reikės įveikti pernelyg didelį hiperdiagnostikos pamėgimą.

Neseniai atidarytas naujas radiologinių tyrimų korpusas Kauno klinikose, jame – naujas branduolinės medicinos skyrius ir vienas iš klinikų kompiuterinės tomografijos tyrimų padalinys. Pradėti pozitronų emisijos tomografijos tyrimai. Numatyta, kad po metų tokia įranga bus ir Santariškėse. Tai vienas sudėtingiausių ir informatyviausių tyrimų. Radiacinio poveikio lygis yra bene didžiausias, palyginti su kitais radiologiniais tyrimais. Tad jis skirtinas labai tikslingai, įvertinus, kad diagnostikos rezultatai pasitarnaus optimizuojant gydymą. Ir gydytojams, ir pacientams tai papildoma galimybė geriau diagnozuoti ir įveikti pačias sunkiausias onkologines, neurologines ir kitas ligas. Visus tyrimus, susijusius su rizika sveikatai, skiria gydytojas.

Mūsų žmonių, ypač vyresniųjų, sąmonėje gaji nuostata nepasitikėti medikais. Taip yra ir dėl to, kad ankstesnėje santvarkoje nebuvo siekta bendradarbiavimo, manyta: „Pacientui nereikia žinoti nei ką ištiriu, nei kaip gydau. Pakanka, kad tai žinau aš, gydytojas.“ Informacijos apie diagnozę slėpimas ar nutylėjimas lėmė nuostatą: susirgau, tad imkite ir gydykite mane atsakingai, o aš nieko nedarau, tik stebiu, ar daktarui pasiseks, ar ne. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas yra reikalingas, bet jo taikymo praktikoje yra ir tam tikros įtampos. Pacientų interesai ir teisės, vadovaujantis įstatymu, ginamos gerai, tačiau gydytojai priversti  apsidrausti kruopščiai ir net skrupulingai rašydami ligos istorijas; jie žino: jei dokumentai nebus tvarkingi, galimos bėdos. Gydytojas labai daug laiko skiria dokumentams. Tačiau žinokime, kad nepageidautinų įvykių medicinos srityje neišvengiama visose šalyse. Vidutiniškai kas dešimtas apsilankymas pas medikus, tikėtina, baigsis vienokio ar kitokio masto nepageidautinu įvykiu. Tai nereiškia, kad daug gydytojų dirba aplaidžiai ar daro daug klaidų. Labai svarbu tobulinti teisinę bazę, koreguoti minėtą įstatymą – reikia atsvaros, kad gydytojai nepatirtų nereikalingos rizikos dėl įsivėlimo į teisinius ginčus, kad jų pozicija netaptų tik gynybinė ir kad tiek daug jėgų bei laiko nereikėtų skirti dokumentams, užuot atsidavus profesijai ir darbui. O nepasitikėjimo barjerai nyksta, ypač kai lietuviai patiria kitų šalių gydymo praktiką – kitaip imama žvelgti į medikus. Gausėja ne priekaištų, o padėkų.