Diagnozė - krūties vėžys. Kas toliau?

Ankstyva diagnostika gali išgelbėti daugelio moterų gyvybes

Nemažai moterų pas gydytoją ateina tada, kai krūties vėžys jau būna smarkiai užleistas. Daugelis jų, paklaustos, kodėl tiek ilgai delsė, teigia, kad iš baimės. Jausmas suprantamas, tačiau ar protinga juo pasikliauti ir vilkinti laiką nesikreipiant pagalbos į medikus? Gydytoja E.Juodžbalienė apgailestaudama konstatuoja: vis tiek anksčiau ar vėliau net ir labai bijančios pacientės praveria gydymo įstaigos duris, nes prasideda skausmai, ima kamuoti dusulys. Moterys yra priverstos ieškoti pagalbos ir labai gailisi to laiko, kurį praleido veltui, kai nesigydė. Pirmasis pokalbis su paciente, sergančia išplitusiu krūties vėžiu, paprastai būna labai sunkus - ji netiki gydytoju, neįžvelgia gydymo prasmės ir kt. Tokiais momentais geriausią pagalbą įsibaiminusiai ligonei suteikia sveikstančių pacienčių pasakojimai, kaip jos kovoja su krūties vėžiu, ką yra pasiryžusios nuveikti”.
Laikraščiai, žurnalai dabar daug rašo apie krūties vėžio rizikos veiksnius, ir moterys pakankamai gerai juo žino. Galimybė susirgti šia onkologine liga smarkiai padidėja, jeigu nustatomi tokie pagrindiniai faktoriai:
• krūties vėžys diagnozuotas giminės moterims (seseriai, mamai, močiutei, tetai);
• ankstyvos mėnesinės, vėlyva menopauzė;
• vėlyvas gimdymas;
• kitos onkologinės ligos (storosios žarnos, kiaušidžių, gimdos);
• kenksminga aplinka;
• riebus maistas, žalingi įpročiai;
• su krūties vėžiu susiję genai - BRCA 1 ir BRCA 2. Moterys, kurios yra šių genų mutacijų nešiotojos, gali greičiau nei kitos susirgti krūties vėžiu (joms iki 60 metų rizika susirgti šia liga siekia apie 70-80 proc.). Tikimybę, kad moteris turi pakitusią BRCA 1 ar BRCA 2 mutaciją, leidžia įtarti faktas, jog kelių kartų giminaitės (močiutė, mama, teta ir pan.) sirgo ar serga krūties vėžiu.
Kad krūties vėžys būtų laiku pastebėtas, nepakanka, kad moteris sunerimtų pastebėjusi, jog priklauso didesnės rizikos pacienčių grupei. Būtina, kad ji dar ir suvoktų ankstyvosios diagnostikos svarbą.
 

Ką reikėtų žinoti apie krūties vėžio diagnostikos metodus

Mamografija - tai krūtų peršvietimas rentgeno spinduliais. Šiuo tyrimu galima aptikti labai mažus mazgelius, net jų užuomazgas. Mamogramos padeda surasti neapčiuopiamus, tik rentgenu matomus piktybinio tipo kalcinatus, būdingus neinvazinio vėžio pradžiai. Vėžys ne iš karto pasidaro invazinis. Jo piktybiškumą lemia savybės keliauti limfa, krauju ir pasiekti kitus organus sukeliant juose metastazes. Kol navikas augdamas nepasiekia audinio, kuriame yra kraujagyslių, jis - neinvazinis.
Yra pacienčių, kurios atsisako mamografijos vien todėl, kad bijo radiacijos ir skausmo. Ši baimė nepagrįsta. Krūtis atliekant mamogramą turi būti šiek tiek spaudžiama (kad atsirastų geras kontaktas su plokštelėmis ir nuotrauka būtų kokybiška). Tačiau šis skausmas tikrai nėra intensyvus ir nepakeliamas.
Jaunoms moterims krūtų audinys tiriamas echoskopu - gydytojas krūtį tiria vedžiodamas ultragarsinio aparato galvute. Mat jaunų moterų krūtų audinys tankus, todėl mamograma nėra informatyvi ir pagal ją nustatyti ankstyvos stadijos krūties vėžį mažai tikėtina.
Tačiau jeigu moteris vyresnė, jai, pvz., per 40 metų, jos krūtyje yra daugiau riebalinio audinio. Jis gerai praleidžia rentgeno spindulius, todėl mamograma daug ką pasako: matosi net ir mažiausi mazgeliai, jų užuomazgos. Mazgelis mazgeliui nelygu. Todėl visada tikslinama, kas tai yra: ar gerybiniai krūtų dariniai (pvz., lipoma, fibroadenoma), ar piktybinis navikas. Tuo tikslu papildomi tyrimai: echoskopija, biopsija (specialia adata ištraukiamas mazgelio audinių dalelė. Ji apžiūrima mikroskopu. Po atitinkamo laboratorinio apdorojimo matoma, ar mazgelyje yra navikinių ląstelių, ar ne) ir kt.
Tik po kruopščių tyrimų galima daryti išvadą, kokia liga pacientė serga - gerybine ar piktybine.

Naviką būtina šalinti kuo anksčiau

Kol išsivysto navikas, ląstelės piktybėja keliais etapais: I etapas - ląstelės genetinėje informacijoje dėl kokių nors priežasčių įvyksta nebeišnykstančių pakitimų, bet pati ląstelė išoriškai nepakinta; II etapas - keičiasi jau ir ląstelės išorinis vaizdas, ji tampa navikinė.
Navikas laikomas ankstyvu, kol dar nėra išplitęs į kitus organus, t.y. jis gali būti tiek krūtyje, tiek šalia esančios pažasties limfmazgiuose. Tokie navikai iškart operuojami. Jeigu tiriant mikroskopu matosi pasikeitusios ląstelės, po histologinio ištyrimo nustatoma galima nepalanki prognozė, taikoma chemoterapija, spindulinis gydymas, hormonų terapija.
Beje, stadija ir naviko dydis ne visada parodo prognozę ir ligos vystymosi ypatumus. Navikas gali būti didelis, net peraugęs odą, tačiau niekur neišplitęs. Kaip pastebi gydytoja E.Juodžbalienė, jai teko susidurti su paciente, kuriai buvo diagnozuotas IV stadijos vėžys. Ji net 7 metus “augino” naviką, tačiau į gydytojus nesikreipė, nes “nieko blogo nejautė”. Moteris ir dabar, nustačius diagnozę, netiki, kad serga krūties vėžiu, nes, anot jos, nejaučia jokių simptomų.…
Būna taip, kad mažo naviko eiga yra itin agresyvi, ir metastazės labai greitai išplinta po visus organus - navikinės ląstelės keliauja limfagyslėmis ir kraujagyslėmis, sukurdamos įvairiose kūno vietose vis naujus židinius. Todėl stengiamasi vėžio audinį krūtyje, kol jis dar neišplito, kuo skubiau šalinti.
 

Gydymo metodai

Kadangi dabartiniu metu pripažįstamas I stadijos krūties vėžio agresyvumas bei reali galimybė vėžinėms ląstelėms pasklisti po visą organizmą per limfą ir kraują, krūties vėžiu sergančių pacienčių sisteminis gydymas pradedamas po operacijos, kiek galima anksčiau.
Lokaliems gydymo metodams priskiriama operacija ir spindulinė terapija, sisteminiams gydymo metodams - chemoterapija, hormonų terapija, biologinė terapija. Taikant sisteminį gydymą, nesvarbu, kurioje organizmo vietoje atsirado vėžinių ląstelių, vaistai visur jas paveikia.
Kokią individualią gydymo metodiką derėtų taikyti, parodo histologinė medžiaga, gaunama po operacijos (kokia naviko histologinė forma, agresyvumas, ar navikinės ląstelės greitai dauginasi, ar ne; yra estrogenų, progesterono receptorių ar jų nėra ir t.t.). Taigi po operacijos nustatyti prognostiniai veiksniai diktuoja tolesnę gydymo schemą.
Pasaulyje vis labiau populiarėja biologinė terapija. Šis metodas, reikia tikėtis, pasieks ir Lietuvos praktikus. Biologinės terapijos esmė - pacientui skiriama vaistų, labiausiai atitinkančių jo navikinių ląstelių biologinę struktūrą, genetinius sutrikimus. Jeigu, pvz., nustatoma geno Her 2 mutacija, gydoma tokiais medikamentais, kurie specifiškiausiai veikia patologinį procesą. Tai leidžia efektyviai slopinti ligą.
Vėžinių ląstelių specifiškumo principu remiasi ir hormonų
terapija. Pvz., pacientės, kurių navikuose yra estrogenų ir progesteronų receptorių, gydomos tamoksifenu - vaistu, pasižyminčiu antiestrogeniniu veikimu. Ši terapija skiriama po chemoterapijos ir taikoma penkerius metus. Be tamoksifeno, yra ir kitų veiksmingų, daug specifiškesnių hormoninių preparatų.
Chemoterapijos metodas (plg. su biologine ar hormonų terapija) nėra toks specifiškas - chemoterapiniai vaistai, pažeisdami navikines ląsteles, gali turėti žalingą poveikį normalioms organizmo ląstelėms ir audiniams. Labiausiai kenčia tie audiniai, kurių ląstelės dauginasi intensyviausiai (plaukų folikulai, virškinamojo trakto gleivinė, kraujo gamyba kaulų čiulpuose, lytinės liaukos). Šiandien stengiamasi jau iš anksto apsaugoti ligonį nuo galimų komplikacijų, kad jis gydymo metu jaustųsi kuo geriau ir išliktų darbingas.
 

Priesakas bet kuriai pacientei: teisę gyventi reikia ginti

“Kiekvienas krūties vėžio atvejis - individualus, su sava ligos eiga — teigia gydytoja E. Juodžbalienė. Labai neatsakingai elgiasi tos pacientės, kurios žvalgosi į netinkamai besielgiančias kaimynes ar pažįstamas ir įgnoruoja gydymą (“Marytė neleido gydytojams krūties operuoti ir jau 2 metai žoleles vartodama kuo puikiausiai gyvena - nieko jai neatsitinka”). Nepagrįsta radikalaus gydymo baimė, kaip jau minėta, gali sutrukdyti laiku sėkmingai išgydyti ligą. Kiekviena pacientė privalo suvokti, kad pirmiausia būtina padaryti viską, ką šiandien siūlo onkologijos mokslas. Reikia ginti savo teisę gyventi.” 

Ką reikėtų žinoti apie krūties vėžio diagnostikos metodus

Mamografija - tai krūtų peršvietimas rentgeno spinduliais. Šiuo tyrimu galima aptikti labai mažus mazgelius, net jų užuomazgas. Mamogramos padeda surasti neapčiuopiamus, tik rentgenu matomus piktybinio tipo kalcinatus, būdingus neinvazinio vėžio pradžiai. Vėžys ne iš karto pasidaro invazinis. Jo piktybiškumą lemia savybės keliauti limfa, krauju ir pasiekti kitus organus sukeliant juose metastazes. Kol navikas augdamas nepasiekia audinio, kuriame yra kraujagyslių, jis - neinvazinis.
Yra pacienčių, kurios atsisako mamografijos vien todėl, kad bijo radiacijos ir skausmo. Ši baimė nepagrįsta. Krūtis atliekant mamogramą turi būti šiek tiek spaudžiama (kad atsirastų geras kontaktas su plokštelėmis ir nuotrauka būtų kokybiška). Tačiau šis skausmas tikrai nėra intensyvus ir nepakeliamas.
Jaunoms moterims krūtų audinys tiriamas echoskopu - gydytojas krūtį tiria vedžiodamas ultragarsinio aparato galvute. Mat jaunų moterų krūtų audinys tankus, todėl mamograma nėra informatyvi ir pagal ją nustatyti ankstyvos stadijos krūties vėžį mažai tikėtina.
Tačiau jeigu moteris vyresnė, jai, pvz., per 40 metų, jos krūtyje yra daugiau riebalinio audinio. Jis gerai praleidžia rentgeno spindulius, todėl mamograma daug ką pasako: matosi net ir mažiausi mazgeliai, jų užuomazgos. Mazgelis mazgeliui nelygu. Todėl visada tikslinama, kas tai yra: ar gerybiniai krūtų dariniai (pvz., lipoma, fibroadenoma), ar piktybinis navikas. Tuo tikslu papildomi tyrimai: echoskopija, biopsija (specialia adata ištraukiamas mazgelio audinių dalelė. Ji apžiūrima mikroskopu. Po atitinkamo laboratorinio apdorojimo matoma, ar mazgelyje yra navikinių ląstelių, ar ne) ir kt.
Tik po kruopščių tyrimų galima daryti išvadą, kokia liga pacientė serga - gerybine ar piktybine.
 

Naviką būtina šalinti kuo anksčiau

Kol išsivysto navikas, ląstelės piktybėja keliais etapais: I etapas - ląstelės genetinėje informacijoje dėl kokių nors priežasčių įvyksta nebeišnykstančių pakitimų, bet pati ląstelė išoriškai nepakinta; II etapas - keičiasi jau ir ląstelės išorinis vaizdas, ji tampa navikinė.
Navikas laikomas ankstyvu, kol dar nėra išplitęs į kitus organus, t.y. jis gali būti tiek krūtyje, tiek šalia esančios pažasties limfmazgiuose. Tokie navikai iškart operuojami. Jeigu tiriant mikroskopu matosi pasikeitusios ląstelės, po histologinio ištyrimo nustatoma galima nepalanki prognozė, taikoma chemoterapija, spindulinis gydymas, hormonų terapija.
Beje, stadija ir naviko dydis ne visada parodo prognozę ir ligos vystymosi ypatumus. Navikas gali būti didelis, net peraugęs odą, tačiau niekur neišplitęs. Kaip pastebi gydytoja E.Juodžbalienė, jai teko susidurti su paciente, kuriai buvo diagnozuotas IV stadijos vėžys. Ji net 7 metus “augino” naviką, tačiau į gydytojus nesikreipė, nes “nieko blogo nejautė”. Moteris ir dabar, nustačius diagnozę, netiki, kad serga krūties vėžiu, nes, anot jos, nejaučia jokių simptomų.…
Būna taip, kad mažo naviko eiga yra itin agresyvi, ir metastazės labai greitai išplinta po visus organus - navikinės ląstelės keliauja limfagyslėmis ir kraujagyslėmis, sukurdamos įvairiose kūno vietose vis naujus židinius. Todėl stengiamasi vėžio audinį krūtyje, kol jis dar neišplito, kuo skubiau šalinti.
 

Gydymo metodai

Kadangi dabartiniu metu pripažįstamas I stadijos krūties vėžio agresyvumas bei reali galimybė vėžinėms ląstelėms pasklisti po visą organizmą per limfą ir kraują, krūties vėžiu sergančių pacienčių sisteminis gydymas pradedamas po operacijos, kiek galima anksčiau.
Lokaliems gydymo metodams priskiriama operacija ir spindulinė terapija, sisteminiams gydymo metodams - chemoterapija, hormonų terapija, biologinė terapija. Taikant sisteminį gydymą, nesvarbu, kurioje organizmo vietoje atsirado vėžinių ląstelių, vaistai visur jas paveikia.
Kokią individualią gydymo metodiką derėtų taikyti, parodo histologinė medžiaga, gaunama po operacijos (kokia naviko histologinė forma, agresyvumas, ar navikinės ląstelės greitai dauginasi, ar ne; yra estrogenų, progesterono receptorių ar jų nėra ir t.t.). Taigi po operacijos nustatyti prognostiniai veiksniai diktuoja tolesnę gydymo schemą.
Pasaulyje vis labiau populiarėja biologinė terapija. Šis metodas, reikia tikėtis, pasieks ir Lietuvos praktikus. Biologinės terapijos esmė - pacientui skiriama vaistų, labiausiai atitinkančių jo navikinių ląstelių biologinę struktūrą, genetinius sutrikimus. Jeigu, pvz., nustatoma geno Her 2 mutacija, gydoma tokiais medikamentais, kurie specifiškiausiai veikia patologinį procesą. Tai leidžia efektyviai slopinti ligą.
Vėžinių ląstelių specifiškumo principu remiasi ir hormonų
terapija. Pvz., pacientės, kurių navikuose yra estrogenų ir progesteronų receptorių, gydomos tamoksifenu - vaistu, pasižyminčiu antiestrogeniniu veikimu. Ši terapija skiriama po chemoterapijos ir taikoma penkerius metus. Be tamoksifeno, yra ir kitų veiksmingų, daug specifiškesnių hormoninių preparatų.
Chemoterapijos metodas (plg. su biologine ar hormonų terapija) nėra toks specifiškas - chemoterapiniai vaistai, pažeisdami navikines ląsteles, gali turėti žalingą poveikį normalioms organizmo ląstelėms ir audiniams. Labiausiai kenčia tie audiniai, kurių ląstelės dauginasi intensyviausiai (plaukų folikulai, virškinamojo trakto gleivinė, kraujo gamyba kaulų čiulpuose, lytinės liaukos). Šiandien stengiamasi jau iš anksto apsaugoti ligonį nuo galimų komplikacijų, kad jis gydymo metu jaustųsi kuo geriau ir išliktų darbingas.
 

Priesakas bet kuriai pacientei: teisę gyventi reikia ginti

“Kiekvienas krūties vėžio atvejis - individualus, su sava ligos eiga — teigia gydytoja E. Juodžbalienė. Labai neatsakingai elgiasi tos pacientės, kurios žvalgosi į netinkamai besielgiančias kaimynes ar pažįstamas ir įgnoruoja gydymą (“Marytė neleido gydytojams krūties operuoti ir jau 2 metai žoleles vartodama kuo puikiausiai gyvena - nieko jai neatsitinka”). Nepagrįsta radikalaus gydymo baimė, kaip jau minėta, gali sutrukdyti laiku sėkmingai išgydyti ligą. Kiekviena pacientė privalo suvokti, kad pirmiausia būtina padaryti viską, ką šiandien siūlo onkologijos mokslas. Reikia ginti savo teisę gyventi.”