IŠSISKYRIMAS SU ANTRININKU
Niekada nebūna įžangos
kuri padėtų pasiruošti:
ima vertis durys lyg plyštų širdis
grikši garso rutuliukas burnoje
ėda veidą tikroji tamsa
ta kurios įkalbėti nereikia
kuri užlieja
kad pamatytum save – tuščią
nieko niekam nesakantį
veriasi durys: daugėja praėjusių metų
stovyla atkakliau paryškina erdvę
spindulio moneta suka kilpą
iš kur – klausi – iš kur
aš čia atėjau
iš kokio miesto iš kokios ateities
kokiuos dokumentuos ilsis
mano vaikystė
grama gerklėje nesuvokiami gyvžodžiai
plaukia – norėtumei pasakyti – vėlei
plaukia debesys
viršuj lengvesni
netruks tas stovėjimas
teks žengti žingsnį nieko nematant:
nesi teisesnis esi tik
tuščiau nusprendęs būti
kai veriasi durys
ir viskas yra sukaupta
tavo vieninteliam žingsny
Vytautas Rubavičius