2015-07-14 07:07
Išsiviriau katilą kančios kaip kokio juodo karšto asfalto ir išgėriau jį visą iki dugno. Gal ir dabar tebegeriu. Bet kančia man neužtemdė proto. Ji, pasirodo,buvo netgi labai naudinga.
Retsykiais atplaukia švelnus debesėlis ir nusileidžia. Tai Dievo malonė. Vienintelė duota. Trumpam. Paskolinta. Davė, atėmė- jo reikalai. Aš nepykstu. Juk jis,Kristus, visvien yra pats gailestingiausias iš visų. Ir aš pasitikiu juo. Kuo daugiau galėčiau čia pasitikėti? Kaip galėčiau ištverti sunkiomis sąlygomis savo kvailą būtį?
/d.jazukevičiūtė rdquo;anarchistės išpažintisrdquo;/
------------------
AUTORĖS NUOMONĖ NEBUTINAI SUTAMPA SU MANO NUOMONE IR, MANAU,JUSŲ.