2015-09-25 08:09
Kiek metų ieškojau sliekų pas tuos daktarus.Nesąmonė.Pati sau daug daugiau galiu padėti, išspręsti, surasti. Bet štai tas toks, va, yra psichiatrai, psichologai-profesionalai, specialistai, eik, padės, o iš tikro-viskas vietoj ir vietoj. Dabar jau pati lipu, einu ir visai ne vaistai ar psichologai padėjo, padeda. Manau, kad daug atradau knygose, kai ėmiau gilintis, daryti tą ir aną, ką pataria,kai galiausiai atsibodo vaikščiojimas į polikliniką.Kai ryžausi mesti seną skrandą ir drąsiai atstatyti veidą ateičiai. Dabar esu beveik susistygavusi, dar trupinėlio trūksta. Gal netgi per daug sau keliu uždavinių tobulėjimui.Juk svarbu procesas į gerą, o ne tobulumas. Kelintą dieną pamirštu aš tuos vaistus išgerti, tiesiog pamirštu ir tiek. Žinau, kad bus sunkių dienų, kai bus sunku pasitikėti savimi, norėsis į kažką atsiremti, bet yra draugai, yra šeima, yra knygos, yra poilsis. Kartais tiesiog reikia gerai pailsėti, kartais reikia išmušti save iš įprasto mąstymo ir pažiūrėti iš kito kampo. O mes dažnai kaip įsukti į tą patį ir bijom net keistis, nes tada nebus aišku, kaip bus, o įprastas buvimas toks saugus, nes žinomas, nors jis ne saugumas, o jau tikras liūnas. Aš kasdien vis tvirčiau žengiu, vakar buvo lyg nerimas beužeinąs, tai ir sakau jam-gaudau aš tave ir šaudau:), t. y. nerimastingas mintis, baimes greit suseku, kad jau atslenka, sustabdau, liepiu kelti rankas aukštyn ir išvarau, o pati tik staigiai staigiai va kur nors sugalvoju-ar išlėkti pasėdėti gatvės kavinėje, ar padirbėti prie savo gėlynų, ar padaryti gerą mankštą.Judėjimas-superinis dalykas. Nieko doro, jei pasitikėsiu tik daktarais, vaistais ir kažkuo tuo nežinia kuo vis kiūtodama tam pačiam rate. Aš noriu būti harmoniga, laiminga, pasitikinti savim, kitais ir gyvenimu. Tokia ir esu.