2015-07-09 05:07
gerai rašai, Virga.Tik, matai, kartais kai kam noris labai turėti tą nesuardytą depresiją. tai yra ją puoselėti, apie ją dūmoti, jai atsiduoti, ją vis gvildenti savy, su psichologais. kaip kokią vertybę, savastį, be kurios gyvenimas taptų ne gyvenimas, nebūtų kas veikti:)) pati daug perėjusi visko, tad tas mano požiūris nėra iš piršto laužtas. Tiek buvau įsijautus į save, savo jausmus, dabar galvoju-egoizmas, tingėjimas keistis, bailumas tebuvo, pernelyg įlindimas į neigiamybę, lyg arklys su užrištom akim, eini tik ta vaga ir taip aiškiausia, nereikia nei pakovoti, nei kitaip pabandyti veikti, galvoti, jausti.Taip gal ir saugiau, bet labai jau nuobodus tada gyvenimas. Toks grabinėjimasis tamsoje.Taip, būna krizės, lūžiai, kai žmogus turi išsigulėti, susiklijuoti, pagyti po tos avarijos dvasinės, bet neturėtų toj būsenoj užsiciklinti. Reikia imti ir išdrįsti lipti iš ligonio lovos ir vėl mokytis eiti. Juk net fiziškai kai guli tik, atrofuojasi raumenys, tai taip ir su psichika, siela. Truputį reikia ir žaizdas medum patepti, nedraskyti, bet ir auginti kitus raumenukus, kitas jėgas:))tiesiog gaila gyvenimo praleisto savianalizėje amžinoje, liūdesy ir neveiklume nei fiziniam, nei dvasiniam. Geriau jau suklysti, nei nieko nejudinti ir laukti kažko to nežinia ko. Gerai rašo tas naujas žmogus čia-savitaiga nemažai padeda ir labai neblogai fizinis darbas. Tai prajudina iš marazmų.
