2015-09-10 16:09
Nors diena buvo puiki, bet vakaras atejo siaubingas... Siandien po religijotyros paskaitu apniko tokios durnos mintys, o vakare dar susipykau su mama, nes visiskai nesusivaldziau del didziausio menkniekio. O kalbant apie tas durnas mintis. Esu tikinti krikscione, tikinti ir i gyenima po mirties, i geri... O siandien isklausius pasamprtotavimus apie tai, kad zmogus religija tik sukure, o pasauly tera tik sventybe, kuri pasak lotynu yra zavinti bei zmogu siurpinanti paslaptis- apniko begalybe minciu. Buvau nusiraminus su tuo, kad artimuju nenuskriausiu, mastau racionaliai ir juos myliu, O siandien jau uzplauke filosofiniai nukrypimai- kas ta meile, ir kas tas geris- ar tik nebus taip, kad zmogus sita pats susigalvojo ir issiugde. Nejau nera nieko virs musu? Niekas neatsakys. Vel pradejo persekioti tie kvaili pamastymai, visu pirma- rdquo;as padarysiu kazka savo seimos nariamsrdquo;, po to rdquo;mane isgelbes meilerdquo;, sekanti rdquo; o gal meile tikz mogaus ismislas...rdquo;... Vel bijau, vej verkiu, vel svaigsta galva. Mama po barnio liko iskaudinta, sesuo isterikuoja, Zodziu visiskai sumaistis. Galvoti dar galvoju padoriai blaiviai. Apmaudu tik tiek, kad buvau zengusi tris zingsnelius i prieki, o dabar jau penkis atgal nuejau. Nesakau, kad noriu pasiguosti, as tiesiai sviesiai prasau issakyti savo nuomones apie tas kvailas egzistencines mintis. Jauciuosi visiskai be pagrindo po kojom...
