2015-08-22 15:08
Man labai patinka One mintys, tikrai matyti, kad žmogus žiūri gerokai giliau ir yra patyręs.Matyti, kad tai ir skaityta, ir domėtasi, ieškota, per save perleista ir išnešiota, tikrai labai ačiū. Aš irgi panašiai galvoju. Ir bandau tai realiai daryti, tik va, regis, ir susirašau netgi, ką turiu daryti, kur prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, ką kaisti, su kuo susitaikyti, keisti požiūrį ar aplinkybes, ir darau lyg, judu link to, bet vis vien, kai užeina tas nerimo ir panikos etapas, tik chaosas galvoje, tik juodumos čiulpia viską ir nieko nelieka, deja:(One, ar visgi Jums pavyko išmokti susidoroti su tuo? Tam reikėjo valios ar per laiką išsiugdžius kitą požiūrį ir darant darant žingsnelius į tai.Galima pasyviai laukti laukti, kol stebuklas įvyks, bet, matau, kad to nebus, reikia labai kardinaliai užsiimti savim. Šiandien nusipirkau kažkokių paprastų homeopatinių raminančių, antidepresantus mažinsiu po truputį, visgi nežinai, žmogus, tos reakcijos. Šiuo metu guliu ir rašausi, ką turiu daryti, ko ne.Manau, čia valios daug reik. Ir dar meilės, švelnumo su savim. Aš labai nenoriu būti tuo plaukiančiu lapu pasroviui. Bijau pažiūrėti į veidridį, praeinu pro šalį skubiai, nes veidas nutysęs kažkoks, jau raukšlės nusivylimo kalasi veide. Gerai Maja rašė-kas bebūtų, reikia ir gražiai atrodyti,ir būti mandagiu, maloniu. O kur čia atrodysi, kai susigniaužus visa, išbalusi, neišmiegojusi , o tada ir pyktis nepaaiškinamas ir ant kitų, ir ant savęs. Oi, kaip aš noriu būti sveikos dvasios.