2015-11-04 07:11
Labas
Kad praėjau visas chemijas , tai žinojau kad sulėks vaikai ir vyras per nevalią nuneš , o šeip nuo trečios chemijos , jei būčiau gyvenusi viena , vargu ar būčiau pasirašiusi.Nelieka net mirties baimės, norisi tik kančių pabaigos.O apie chemija iki šiol ramiai negaliu negalvoti .Grįžta į mintis neprašoma ir nuodija net tą rytojaus dieną , kuri gal būt bus netgi šviesi.Nieko neplanuoju net mėnesiui į priekį, niekur nematau prasmės.Užjaučiu jus dėl vyro ir suprantu, ką jus kenčiate morališkai, nes jo liga graužia ir artimųjų mintis ir sveikatą.Manajam , per mano ligas irgi širdies vaistų prireikė.O šeip nuėjau pas psichiatrą , gavau antidepresantų, nes jutau ,kad stogas nuvažiuos.Kol darbe dar gerai-užsimiršti , o savaitgaliais prasidėdavo ašaros.Taigi ir mane kaip ir Jūsų vyrą gelbsti protinis darbas , fiziniam jėgų nedaug.Dabar pagėrus antidepresantų atsirado šiek tiek abejingumo , vis lengviau.Manau ,kad priprasti prie raminamųjų jau nėra ko bijoti , o su jais taip širdies nesidraskai.Patarkit tai savo vyrui.
Stiprybės Jums , sveikatos Jūsų vyrui.