LIKIMO SMILTYS. BE PYKČIO

[Leta]

Sveikos naktibaldukės ir ryto paukščiukai. Mes vakar šventėm vyro mamos devyniasdešimt, ji šviesus ir geras žmogus, tokia visiškai be pykčio. Visada rūpinasi kitais, net ir tokiame amžiuje, visada šypsosi. Jei ką prisimena, tai tik geru žodžiu. Dabar ji jau nėra stipri, gaila, kad jos nepažinau anksčiau. Nors ir mano buvusio vyro tėvai buvo panašūs į ją, kai buvau studentė pirmąją dukrą paaugino jie, o ne mano mama. Kai žiūriu į tokius žmones, atrodo taip paprasta būti geru, prisiminti tik šviesius gyvenimo momentus, būti atlaidžiu ir suprasti, ar jau bent užmiršti tuos, kurie mus įskaudino.

[violla]

Ne tu viena, Vilte, esi naktibalda. Kaip matai, ir aš dar nemiegu. Bet ne dėl to, kad man nesimiega. Bet situacija, lyg į šiandienos temą. Tai ir atvažiavo žmogus vakare, aukštas pareigas turintis, daugybę mokslų kandęs ir perkandęs. Bet - pasimetęs, kaip vaikas. Gyvenimo, jam pasirodė, jau neįkandantis... Padarysiu viską, kas mano jėgose. Aš niekada jo geranoriškumo nepamiršiu. Tas žmogus man buvo kaip baltoji pirštinė, kai rodės, žemė slysta, kai nieks nei skambina, nei ieško...
Dabar būti balta pirštine, matyt, eilė yra mano. Tam žmogui. Ir ne liga jį užpuolė. Pasiklydo sąžinės, dvasios, materijos ir meilės labirintuos. Viskas susipynė, persipynė ir išsiderino. Skauda sielą.
Tai saldžių sapnų, kas dar nesapnavote.:)

[Vilte]

Visi jau miega, o as , kaip naktibaldukas.Tuoj bus dvi valandos nakties, o mano akys nenori miego, ir nezinia ar uzmigsiu.Kiekvienais metais buna toks tarpas, kad negaliu visai uzmigti, nesuprantu , ar cia nuo nuovargio taip.Ir tesiasi jau visa savaite.Visiems labos nakties...ir graziu sapnu...

[Vilte]

Laba visiems..;))O as gyvenime nieko nesu iskaudinusi, nemoku pykti, o jei supykstu tai tik kokias penkias minutes.O taip tai gyvenime daug sykiu esu iskaudinta.Pirmiausiai tai mano vyras, niekada negalvojau, kad jis taip gali elgtis su zmogumi ir ne tik su manimi, bet ir su kitais , jis neturi net draugu, o kiek yra susipykes su visais tai ranku pirstu neuztektu.
Dziaugiuosi, kad turiu savo tevukus, vaikus, nes tik is ju galiu sulaukti paguodos.Aisku turiu ir siuose forumuose geru zmoniu, kurie visada pagelbsti, kai buna blogai.Todel, kai buna negerai iskarto parasau sms ar paskambinu, nes tada man pasidaro geriau , todel, kad sie zmones supranta mane...
Niekada neuzmirsiu, kai buvo didelis paastrejimas sanatorijoje , kaip visi pergyveno ir Violla, ir Leta, ir Guru, tikrai didelis jums ACIU, JUS stengetes man padeti ir tikrai be jusu palaikymo man butu buve sunku...
Pirmadieni vaziuoju pas gydytoja, prasysiu, kad pakeistu antidepresantus,o gal meginsiu viena menesi pagyventi be ju, padaryti pertrauka, bet tik beda ta, kad mane kamuoja dabar panikos priepoliai ir nemiga.

[violla]

Žinau, dažnokai būna taip, kad abi pusės jaučiasi įskaudintos ir nei viena nepasibeldžia artyn link. Iš to, principo.
O mano atveju, kiek kitaip. Manęs tiesiogiai neįskaudino ir aš neįskaudinau. Tiesiog buvome labai artimi žmonės, dalinomės viskuo. Jų vaikai, nuo 5 metų iki paauglystės, visas vasaras leisdavo mano kieme, nes aš gyvenau ne bute. Jeigu aš augindavau daržoves, uogas ir kt., visada skaičiuodavau 3 šeimom. Visos šventės bėgdavo neišskiriamai kartu. Jeigu būtų kas nors tada pasakęs, jog bus kitaip...būčiau metusi akmenį...didelį.
Mes tolom palaipsniui, proporcingai mano bėdoms, ligoms, o jų - materialiam ir socialiam augimui. Kol galiausiai - tiesioji linija, ne ta, kuria ateinama. Aš nesuvokiu savo jausmo, nežinau,kiek tai jaučiuos įskaudinta, bet liko greičiau, ilgesys. Prisimenu kiekvieno gimimo dieną, sunku žiūrėti į viso gyvenimo mūsų bendras nuotraukas. Daugiausia, ką atpažinau savy, tai, kad turiu stiprų giminystės kraujo ryšį. O dar kartu užaugta, kartu išgyventa. Kai aš šiek tiek atsitiesiau, bandžiau atsargiai pasibelsti,bet šiltai į vidų niekas nepakvietė. Duris atidarė, bet -tik...
Nuo to momento, aš vis labiau atsitiesiu, nes turiu sūnų, kuris kaip skydas nuo visų silpnų mano pasaulių. Kažkaip netikėtai šį mėnesį gavau žinutę nuo vienos šeimos, kuri įspėjo, jog rdquo;greit susitiksim. atvažiuoja. aplankytirdquo;. Hm...nežinau...vėl pasimečiau. Ir nežinau, ar laukiu. Koks dar jausmas yra tarp laukimo ir ne? Pareigos? Mandagumo? Na, ne, kad vis - ne tai. Lyg kažkas užkėlė mano širdies vartus...lyg vakaras vėlus...
____________

Kažkas yra pastebėjęs:
Jeigu jums pasiseks -įsigysite aibę netikrų draugų. O jei nepasiseks - tikrų.
_______
Mano brangieji žmonės dabar turi aibes draugų. Ir ką čia aš dabar...akys nemato-širdies neskauda.
Aš taip pat turiu draugų. Mažai. Jie atsirado tada, kada man labai buvo sunku. Bet gi, būtinai, gyvenimo sinusoidė pradeda savo grimasas: matau, kad dabar aš -jiem labai reikalinga. Nes galiu tai, ko jie negali. Aš dėl jų - visada būsiu laiku ir reikiamoj vietoj. Skambinsiu arba ieškosiu. Ką ir darau.
O tą savo ilgesio jausmą bandysiu blokuoti. Ieškau metodo. Nes kiti jausmai į širdį nesugrįš - surado ilgam laike šiltesnes vietas..
Taip dabar jaučiu ar galvoju. O kaip bus - vėl
NEŽINAU.

[Leta]

Ar jums nebūna taip, atrodo, kad įskaudino kažkas, o kai pradedi kalbėtis su tuo žmogum, pasirodo, kad jam atrodo lygiai atvirkįčiai. Jis jaučiasi mano įskaudintas. Dėl to aš stengiuosi suprasti ką pati padariau ne taip. Nes tik tai ir galiu pakeisti, į kito žmogaus kailį neįlįsi, o rdquo;įlindęsrdquo; nesusigaudysi, kur atsidūrei.
O jei rimtai, tai ant nieko dabar nepykstu. Nors tame yra daug ir abejingumo, aš pvz beveik nebendrauju su savo seserim. Vieną aš pati palikau bėdoj, kita mane. Tik kiek žinau jai atrodo, kad aš kalta. Tai va

[Roberta]

Labas, mielosios:)) šnekatės, matau:))aš grįžau iš atosotogėlių-buvom keliom dienom Birštone.Gyvenom privačiai, nueidavom į gydyklą, ten nusipirkdavom kasdien mankštą, vertikalią vonią stuburui patempti, baseiną.Vaikščiodavom. Gaila, trumpai buvom, bet nėr čia ko prie gero priprasti. ir tai pasijaučiau neverta tokių pramogų.
grįžau ir puoliau tvarkytis, o dabar laukiu draugės, kepu pyragą...tai va taip.
Aš jau nebegalvoju, kas mane kada įskaudino ir man jau nebeskauda. Juk dažnai taip jau būna-tu vienam žmogui suteiki gero, kitas tau..ką galiu, tą darau gero, kiek išgaliu, moku ir nelaukiu nieko atgal. Juk jei aš darau kažkam gero, tai, matyt, turiu tokį poreikį, man pačiai to reikia, aš taip suprantu...
o štai ką aš kada įskaudinau, prisimenu ir dėl to gaila, bet...nepakeisi, tad belieka sau atleisti.Matyt, tada tik toks supratimas buvo, taip reikėjo, tik taip tegalėjau...

[violla]

Kažkur neseniai perskaičiau A. Šopenhauerio tokią mintį:

Spartinti normalią laiko tėkmę - labai brangus dalykas. Tad žiūrėkite, kad nereikėtų jam mokėti palūkanų.

[Leta]

Jei vieną dieną tu norėsi verkti - paskambink man. Aš nepažadu, kad tave pralinksminsiu, bet galėsiu verkti kartu.

Jeigu vieną dieną norėsi pabėgti nuo visų - paskambink man. Aš tavęs neprašysiu sustoti, bet bėgsiu kartu.

Bet jei vieną dieną tu paskambinsi ir aš neatsiliepsiu. Susirask mane, gal man reikia tavo pagalbos

Autoriaus nežinau

[Leta]

Sveiki, esu Klaipėdoje, dirbu. Veta, nevisiems žmonėms darbas nepatinka, man jis daugiau patinka, negu ne. Na kam dar atsakyti? Violla, matau banguoji, smagu, kad dabar tau geriau. Aš laikausi gerai. Iki, rytoj jau būsiu Kaune, susitiksim