Žiurkių įkandimo karštligės: spiriliozė (sodoku) (A25) ir streptobaciliozė (A25.1)

I. 1. Etiologija:
Sukėlėjai – Spirochetaceae šeimai priklausančios gramneigiamosios bakterijos – spirilės Spirillum minus ir streptobacilės Streptobacillus moniliformis.
2. Epidemiologija:
Infekcijos šaltinis ir rezervuaras – žiurkės, rečiau kiti gyvūnai (voverės, triušiai, šunys), streptobacilių rezervuaras – tik šunys. Spirilėmis ir streptobacilėmis užsikrečiama įkandus žiurkei, kartais streptobacilėmis galima užsikrėsti per užterštus maisto produktus (pieną). Žmogus nuo žmogaus neužsikrečia.
3. Klinika:
spiriliozė (sodoku):
inkubacinis laikotarpis – 10–14 d., retais atvejais 36 d.;
pradžioje vienu metu su intoksikacijos reiškiniais atsiranda pirminė pažaida
įkandimo vietoje: iš pradžių standus skausmingas infiltratas, kurio paviršiuje susidaro pūslė, vėliau žaizda; vystosi limfangitas ir regioninis limfadenitas;
ligonį krečia šaltis, pakyla kūno temperatūra iki 39°–40° C; skauda raumenis, išreikšta adinamija; karščiavimas trunka 5–7 d., po to krizės būdu temperatūra krenta, ligoniui
gausiai prakaituojant;
po 3–7 d. karščiavimo priepuolis vėl pasikartoja; priepuolių skaičius (be etiotropinlo gydymo) – 3–20 ir daugiau, liga gali užsitęsti Iki kelių mėnesių; dažnai, po antro-trečio priepuolio visame kūne, ypač gausiai apie pirminę pažaidą, atsiranda makulinis-papulinis, urtikarinis ar raudonukei panašus bėrimas; priepuolių metu ligonius vargina stiprūs raumenų ir sąnarių skausmai, kartais neuralgijos, parestezijos; streptobaciliozė: dažniausiai trumpas (1–3 d.) inkubacinis laikotarpis, kartais – iki 3 sav., liga prasideda staiga, temperatūra didėja, lydima šaltkrėčio, atsiranda galvos ir raumenų skausmai, bendras silpnumas; žiurkės įkandimo vieta paprastai be pokyčių, kartais stebimas nedidelis patinimas ir regioninis limfadenitas; labai dažnai (75 proc. atvejų) ir gana anksti (1–3-ą ligos dieną) atsiranda makulinis bėrimas, kuris labiausiai išreikštas galūnėse, apima delnus ir padus; bėrimo elementai būna įvairūs: dėmės, petechijos, pustulės, neretai niežti odą; maždaug pusei ligonių vystosi stambiųjų sąnarių artritai ar artralgijos, gali išsivystyti endokarditai; karščiavimo priepuolių skaičius mažesnis negu ligos atvejais, sukeltais spirilių.

4. Diagnozę pagrindžia:
sukėlėjų radimas mikroskopuojant tepinėlius ir „storą lašą“ (kraujyje ir pirminės pažaidos medžiagoje);
nuo 6–8 ligos dienos teigiamos lizės ir agliutinacijos reakcijos kraujo serume;
teigiamas biologinis mėginys su baltosiomis pelytėmis ar jūrų kiaulytėmis,
intraperitonealiai jas užkrečiant ligonio krauju (po 5–15 d. sukėlėją galima rasti mikroskopuojant tamsiame lauke gyvūnėlio kraują ar peritonealinį skystį).
5. Diagnozės formulavimas: Spirillosis (sodocu). Streptobacillosis.
Ligos sunkumas: levis, mitis, gravis.
II. Gydymas:
1. Trečiasis režimas.
2. Dieta – P1.
3. Etiotropinis gydymas:
spirilės yra jautrios penicilinui, tetraciklinui; streptobacilės – penicilinui, streptomicinui, tetraciklinui.
Penicilino G skiriama į veną po 1–2 mln W kas 4-6 val., 7–10 dienų, išsivysčius komplikacijai – endokarditui – iki 16–20 mln. W per parą. Jei yra alergija penicilinui, skiriama gerti doksiciklino po 0,1 g 2 kartus per parą arba tetraciklino po 0,3–0,4 g 4 kartus per parą, 7–10 dienų, arba eritromicino gerti ar į veną po 0,5 g 4 kartus per parą, 5–7 dienas.
4. Patogenezinis gydymas:
Jei ligos eiga sunki – detoksikacijai į veną lašinama elektrolitų, gliukozės tirpalų.
5. Simptominis gydymas:
a) žaizda sutvarkoma chirurgiškai;
b) skausmas malšinamas nenarkotiniais analgetikais.
Žiurkės įkąstajam asmeniui skiriama chemoprofilaktika: gerti doksiciklino po 0,1g 2 kartus per dieną arba tetraciklino po 0,25 g 4 kartus per dieną, gydymo trukmė – 5 dienos.

Šaltinis: „Infekcinių ligų žinynas“, 2016m., A.Laiškonis, M. V. Bareišienė, V. Budnikas, D. Vėlyvytė