Virusinis G hepatitas

I. 1. Etiologija:
sukėlėjai – HGV ir GBV-C, priklausantys Flaviviridae šeimai, genomą sudaro RNR,
genomo organizacija panaši į HCV. HGV yra tas pats virusas kaip ir GBV-C arba
į jj panašus (šiuos virusus aprašo skirtingi
mokslininkai). GBV-A ir GBV-B žmogui
nepatogeniški.
2. Epidemiologija:
infekcijos šaltinis – žmogus, sergantis ūmine ir lėtine HGV infekcijos formomis;
virusai perduodami transfuziniu ir kitais parenteraliniais būdais; gali būti perduodami
kartu su HBV ar HCV; prenataliniu būdu (dažniau nei ŽIV-1 ar HCV);
imunitetas persirgus neištirtas.
3. Klinika:
vyrauja begeltės, lengvos ūminio G hepatito formos;
neryški gelta, mažas ALT aktyvumas;
lėtinis hepatitas susiformuoja 10–70% atvejų;
HGV/HCV koinfekcija dažnai būna sergantiesiems kepenų ciroze ir lėtiniais
hepatitais;
Lėtinis HG į kepenų cirozę pereina retai.
4. Diagnostika:
HGV RNR nustatymas kraujo serume;
kuriamas ELISA seruminis testas savitiesiems anti-HGV nustatyti.
5. Diagnozės formulavimas:
Hepatitis G acuta (chronica activa).
Ligos sunkumas: levis, mitis, gravis.
II. Gydymas

Šaltinis: „Infekcinių ligų žinynas“, 2016m., A.Laiškonis, M. V. Bareišienė, V. Budnikas, D. Vėlyvytė