Virusinis C hepatitas (B17.1)

Tai yra anksčiau vadinamas nei A, nei B hepatitas, perduodamas parenteraliniu būdu.
I. 1. Etiologija:
sukėlėjas – C hepatito virusas (HCV), priklauso Flaviviridae šeimai, viruso genomą sudaro vienos vijos RNR.
2. Epidemiologija:
infekcijos šaltinis – sergantieji besimptomėmis ir kliniškai ryškiomis ūminėmis ir lėtinėmis HCV infekcijos formomis; pagrindinis viruso perdavimo būdas – parenteralinis, lytinis būdas neintensyvus, vertikalaus perdavimo ir per motinos pieną rizika nedidelė; imlumas visuotinis, imuniteto, persirgus HCV infekcija, trukmė ir stiprumas neištirti.
3. Klinika:
simptominis ūminis HC atsiranda retai (25-30% užsikrėtusiųjų), tik 10–15% atv. sudaro geltinė forma, kuri būna lengva ar vidutinio sunkumo; inkubacinis laikotarpis – nuo 3 iki 20 sav. (vidutiniškai – 7 sav.); prodromo laikotarpis (5–6 d.): silpnumas, anoreksija, pykinimas, rečiau – karščiavimas, odos niežulys, sąnarių skausmai; klinika panaši j HB kliniką, tačiau trumpiau trunka intoksikacija, geltos laikotarpis, mažiau ryškūs ir trumpesni ALT pokyčiai; 80%) ligonių po ūminio HC susiformuoja histologiniai lėtinio hepatito požymiai, apie 85% užkrėstų asmenų lieka lėtiniai HVC nešiotojai; narkomanai, vartojantys narkotikus j veną, rečiau asmenys po hemotransfuzijų gali susirgti vienu metu ūminiais virusiniais B ir C hepatitais; po 10–20 m. nuo užsikrėtimo prasideda kepenų cirozė 20–30% ligonių, kartais greitai – per 2–3 m.; sergančiojo lėtiniu HC po 20 m. PKV susidarymo rizika – 1–5%.
4. Ūminio hepatito diagnozę pagrindžia:
kitų hepatitų paneigimas;
anti-HCV ir HCV RNR radimas kraujo serume (žr. lentelę 163 psl.); biocheminiai
kraujo tyrimai kaip H B atveju; pasveikus lieka anti-HCV;
„nešiojant“ HCV gali būti normalus ALT aktyvumas, teigiami HCV RNR, anti-HCV.
5. Diagnozės formulavimas:
Hepatitis C acuta.
Coinfectio hepatitis C et hepatitis B ac. arba HCV/HBV coinfectio ac. Ligos sunkumas:
levis, mitis, gravis.
II. Gydymas
Rekomenduojamas dispanserinls stebėjimas, kaip ir HB rekonvalescentų.

Šaltinis: „Infekcinių ligų žinynas“, 2016m., A.Laiškonis, M. V. Bareišienė, V. Budnikas, D. Vėlyvytė