Virusinis B hepatitas (B16)

I. 1. Etiologija:
sukėlėjas – B hepatito virusas (HBV), priklauso Hepadnaviridae šeimai, viruso genomą sudaro dvi žiedo formos DNR spiralės. Tai yra onkogeninis virusas, pirminio kepenų vėžio (PKV) žymuo.
2. Epidemiologija:
infekcijos šaltinis – sergantis besimptome ir kliniškai ryškia ūmine bei lėtine HBV infekcija žmogus;
virusas perduodamas per parenteralines procedūras, lytiniu arba transplacentiniu būdu;
imlumas visuotinis, persirgus susidaro ilgalaikis imunitetas.
3. Klinika:
2 pagrindinės HBV infekcijos formos:
a) besimptomė, gali būti subklinikinė (padidėjęs ALT aktyvumas, geltos ir kt. simptomų nėra) ir inaparantinė (nėra nei biocheminių kraujo pokyčių, nei simptomų);
b) simptominis hepatitas (begeltė ir geltinė ligos formos). Inkubacinis laikotarpis – nuo 6 savaičių iki 6 mėnesių. Prodromo laikotarpis – 1–4 savaitės, dažniausiai artralginis: silpnumas, blogas apetitas, pykinimas, vėmimas, dešiniosios pašonės skausmas, maudžiantis ir „laužantis“ sąnarių skausmas, subfebrili temperatūra, po 1–4 savaičių, kai prasideda gelta, savijauta nepagerėja, intoksikacijos sindromas tęsiasi vidutiniškai 14 dienų, padidėja kepenys ir blužnis (1/3 ligonių), patamsėja šlapimas, dažnai pašviesėja išmatos. Ligos trukmė – 1–2 mėn. Mirštamumas nuo ūminio hepatito – 1%.
Yra 4 atipiškos ūminio H B formos:
a) cholestazinė,
b) atkrytinė,
c) rekurentinė (paūmėjimas),
d) „žaibiška“.

Lėtinis HB prasideda po simptominio ir besimptomio ūminio HB 5–10% suaugusiųjų ligonių.
4. Ūminio hepatito diagnozę pagrindžia:
imunologiniai žymenys, parodantys aktyvią viruso replikaciją: HBs Ag. anti-HBc IgM (nustatomi EIA, ELISA metodu); HBV DNR radimas, atliekant PGR kraujyje; kasdien praktiškai geriausias ūminj B hepatitą pagrindžiantis žymuo – anti HBc IgM (net jei ir nėra HBs Ag); labai padidėja ALT aktyvumas: (10–100 kartų daugiau už normą) ir padidėja tiesioginio bilirubino kiekis kraujo biocheminiame tyrime; tulžies pigmentai ir urobilinogenas šlapime; cholestazę rodantys tyrimai: padidėjęs šarminės fosfatazės aktyvumas ir cholesterolio kiekis;
protrombino laikas (SPA), šlapalo kiekis kraujo serume priklauso nuo ligos sunkumo:
SPA mažėja, šlapalo kiekis didėja, blogėjant kepenų funkcijai.
5. Diagnozės formulavimas: Hepatitis B
cyclica acuta.
Hepatitis B cholestatica (recidivans, recurrens, fulminans). Ligos sunkumas: levis,
mitis, gravis. HBs Ag (+) arba (-).
II. Gydymas.
Virusinio B hepatito baigtys
1. Pasveikimas.
2. Normalus sveikimo laikotarpis.
3. Užsitęsęs sveikimo laikotarpis.
4. Įsisenėjęs (prolonguotas) hepatitas.
1. Lėtinė HBV infekcija – ilgiau kaip po 6 mėn. po ūminio HB randamas HBs Ag arba du kartus iš eilės tiriant kas 6 mėn. randamas HBs Ag, arba vieną kartą randami ir HBs Ag, ir anti-HBc IgM, nes nėra ūminio hepatito klinikos. Dažniausiai susiformuoja persirgus lengva ar begelte forma arba užsikrėtus maža viruso doze.
5. Kepenų cirozė.
6. Lėtinis HBV nešiojimas:
a) besimptomis,
b) su klinikiniais simptomais, su arba be biocheminių ar histologinių lėtinio hepatito požymių.
8. Praėjus 35–45 m. po užsikrėtimo HBV gali prasidėti PKV. Net 60–70% PKV susiformuoja tiems HBV nešiotojams, kurie užsikrėtė vaikystėje. Komplikacijos: tulžies pūslės ir tulžies latakų pokyčiai, Žilbero sindromas. Rekomenduojama stebėti (dispanserizuoti) persirgusiuosius 12 mėn. (jei liga nejgauna lėtinės eigos), kliniškai apžiūrima ir tiriama (atliekami biocheminiai tyrimai, randami imunologiniai žymenys) sveikstančiuosius po 1, 3, 6, 12 mėn. nuo išrašymo iš ligoninės. Jei yra tyrimo pokyčių, stebima atsižvelgiant į jų trukmę. Atsižvelgiant į indikacijas, galima skirti sveikatą grąžinantj gydymą gastro-enterologinio profilio sanatorijoje. Imunoprofilaktika – aktyvi imunizacija rekombinantine HB vakcina (pagaminta iš apsauginio (protekcinio) HBs Ag, sintetinamo rekombinacinių DNR mielių ląstelių) kūdikių ir 12 m. vaikų ir rizikos grupių (medikų, hemodializės pacientų ir kt.); pasyvi imunizacija HBV imunoglobulinu (neatidėliotina profilaktika, užsikrėtus HBV).

Šaltinis: „Infekcinių ligų žinynas“, 2016m., A.Laiškonis, M. V. Bareišienė, V. Budnikas, D. Vėlyvytė