Vidurių šiltinė (A01.0)

I. 1. Etiologija:
Sukėlėjas yra Salmonella typhi – aerobas, gramneigiamasis, priklauso Enterobacteriaceae šeimai.

2. Epidemiologija:
infekcijos šaltinis yra ligoniai, sveikstantieji (rekonvalescentai) ir lėtiniai bakterijų nešiotojai;
sukėlėjas plinta per užkrėstą maistą, vandenį, pieną (alimentinis būdas);
galima užsikrėsti buitiniu būdu (per nešvarias rankas);
imlumas visuotinis, imunitetas specifinis, ilgas, patvarus, neabsoliutus.

3. Klinika:
inkubacinis laikotarpis – 7–23 dienos;
prasideda lėtai, gali būti ir ūminė pradžia;
nuolatinis karščiavimas; galvos skausmas;
nemiga, nuo 5-os ligos dienos padidėjusios kepenys ir blužnis, pilvas papūstas;
nuo 8–10-os ligos dienos odoje rozeolinis bėrimas;
liežuvis padengtas baltomis apnašomis, jo kraštai ir galas švarūs, kraštuose - dantų atspaudai; santykinė bradikardija, hipotonija.
Netipiškos būklės formos: lengva, blanki, ambulatorinė, abortinė bei sepsinė (meningotyphus, pneumotyphus, nephrotyphus).

Galimi eigos variantai: ankstyvieji (1–2-ą sveikimo savaitę) ir vėlyvieji (3–5-ą savaitę) atkryčiai.

Komplikacijos:
meteorizmas;
paralyžinis žarnų nepraeinamumas;
kraujavimas į žarnyną bei žarnų prakiurimas;
kartais tromboflebitas ar pneumonija;
pielonefritas.

Atskiriama nuo šių ligų:
a) centrinės pneumonijos;
b) sepsio;
c) sepsinio endokardito;
d) miliarinės tuberkuliozės;
e) dėmėtosios šiltinės;
f) bruceliozės;
g) trichineliozės;
h) limfogranuliomatozės.

4. Diagnozę pagrindžia:
a) teigiama hemokultūra (nuo 1-os ligos dienos), t.y. iš kraujo išaugusios vidurių šiltinės bakterijos steriliame 10–20% tulžies buljone (kraujo ir terpės santykis – 1:10);
b) teigiama Vidalio agliutinacijos reakcija su O ir H antigenais (antrą ligos savaitę, po 5–6 d., tyrimas kartojamas);
didelis ir didėjantis O agliutininų titras (≤1:160) rodo Ominę ligą;
didelis H agliutininų titras (≥1:160) rodo vėlyvąją ligos fazę ar būklę po skiepijimo;
didelis Vi agliutininų titras būdingas salmonelių nešiotojams;
IgM klasės antikūnų radimas prieš O ir H antigenus imunofermentinio tyrimo metu (ELISA) – kasdien praktiškai dar netaikomas metodas.
c) išaugusios vidurių šiltinės bakterijos išmatų, šlapimo pasėliuose (nuo 10–14-os ligos dienos);
d) išaugusios vidurių šiltinės bakterijos tulžies pasėlyje karščiavimo ir sveikimo (rekonvalescencijos) laikotarpiais (atliekama įtarus, jog galimas bakterijų nešiojimas).
e) leukopenija, neutropenija, aneozinofilija, padidėjęs lazdelinių formų kiekis kraujyje.

5. Diagnozės formulavimas:
Typhus abdominalis.
Ligos sunkumas – levis, mitis, gravis.

II. Gydymas:
1. Antrasis režimas. Nustojus karščiuoti, rekomenduojama gulėti dar 6–7 dienas, po to nuo 7–8-os dienos, jei temperatūra normali, leidžiama sėdėti, nuo 10–11-os dienos – vaikščioti.
2. Dieta – Ptm, SK↓. Maistas turi būti lengvai virškinamas. Paros norma – 2500 3000 kcal. Karščiuojantys ligoniai maitinami pertrintu maistu. Rekomenduojama skysta košė, sultinys su pertrinta mėsa, mėsos maltinukais, omletas ir kt.
3. Etiotropinis gydymas:
a) fluorochinolonai: ciprofloksacino gerti po 500–750 mg 2 kartus per parą arba ofloksacino po 300 mg 2 kartus arba norfloksacino po 400 mg 2 kartus, kol sunormalėja temperatūra, ir dar tęsiama ne mažiau kaip 3 dienas arba švirkščiama į veną (ciproksino) po 200–400 mg kas 12 val.; arba skiriamas alternatyvus gydymas vienu iš šių preparatų:
b) trečiosios kartos cefalosporinų: ceftriaksono švirkščiama į veną po 1,0 g kas 8–12 val.;
c) trimetoprimo/sulfametoksazolio (biseptolio) skiriama gerti po 960 mg (160 mg TMP ir 800 mg SMX) 2 kartus per parą arba švirkščiama į veną 5 mg TMP ir 25mg SMX / kg per parą kas 6 val.;
d) amoksicilino gerti po 500 mg – 1,0 g 3–4 kartus arba švirkščiama į veną ar į raumenis po 1,0–2,0 g kas 8val. per parą;
e) ampicilino gerti po 500 mg –1,0 g 4 kartus per parą;
f) veiksmingas chloramfenikolis (levomicetinas), tačiau veikia hematotoksiškai, todėl retai vartojamas. Skiriama 2,0–3,0 g per parą gerti ar į veną. Kurso dozė – ne daugiau kaip 30,0–40,0 g.

Gydymo trukmė – visas karščiavimo laikotarpis ir dar 3 normalios temperatūros dienos, tačiau ne mažiau kaip 14 dienų.

4. Patogenezinis gydymas:
a) detoksikacijai skiriama elektrolitų, gliukozės tirpalų lašinių infuzijų;
b) jeigu klinikinė ligos eiga sunki, pirmą savaitę skiriama prednizolono po 30 mg per parą. Po 2–3 dienų dozė kasdien mažinama po 5 mg. Gydymo kursas – 5–7 dienos.

5. Simptominis gydymas:
a) skausmui slopinti skiriama nenarkotinių analgetikų;
b) prireikus vartojami raminamieji;
c) skiriamos fiziologinės dozės askorbo rūgšties, B grupės vitaminų gerti.

Apie infekcinio toksinio šoko požymius ir gydymą žr. 46 psl. Kai ryškūs dispepsijos reiškiniai, antibiotikų skiriama parenteraliniu būdu.