Vestibulinis neuronitas (H 81.2)

Apbūdinimas. Ūminis stiprus užsitęsęs galvos svaigimas (vertigo), pasireiškiantis vienoje pusėje išnykusia ar susilpnėjusia vestibuline funkcija, be klausos sutrikimo bei kitų bei kitų neurologinių simptomų. Vestinulinio neurito (neuronito) problema kasdienėje praktikoje yra dažna ir gana sudėtinga. Terminas suprantamas kaip būdingų klinikinių simptomų rinkinys, nurodantis ir pažeidimo vietą. Liga pirmą kartą aprašyta 1909m. B. Ruttin, bet pats terminas apibrėžtas 1949m. C. Hallpike, o 1952m. M. Dix bei C. Hallpike. Vestibulinio neuronito sinonimai: vestibulinis neuritas, ūminis vienpusis vestibulinis paralyžius, epideminis vertigo. 

Etiologija. Vestibulinio neuronito etiologija nežinoma. Manoma, kad daugiau kaip 50 % atvejų jį sukelia virusai. Virusinė infekcija sukelia vestibulinio nervo ir neuroepitelinių ląstelių degeneraciją, kartais net sunaikina neuroną. 

Klinika ir diagnostika.  Būdingi šios ligos požymiai yra: 

  • ūminis stiprus užsitęsęs galvos svaigimas (vertigo), trunkantis dienomis; spontaninis nistagmas, kurio kryptis - į sveikos ausies pusę; Rombergo pozoje kritimas į pažeistą ausies pusę;  pykinimas; atliekant kalorinius vestibulinius testus nustatoma labai  susilpnėjusi arba išnykusi vienos ausies vestibulinė funkcija;
  • klausa nesutrikusi, bet gali būti ūžesys, spengimas ausyse, ausies užgulimo jausmas;

  • dažniau serga vidutinio amžiaus žmonės, vienodai abiejų lyčių;

  • yra ryšys su neseniai persirgta ar dar esančia viršutinių kvėpavimo takų infekcija;

  • nėra kitų neurologinių simptomų.

Vestibulinis neuronitas (neuritas) yra antra pagal dažnį periferinio vertigo priežastis (pirmoji – gerybinis pozicinis paroksizminis vertigo). Jis būna 7 % pacientų, besikreipiančių į svaigimo gydymo srities poliklinikas, ir pasitaiko 3,5 iš 100 000 gyventojų. Anksčiau manyta, kad vestibulinio neuronito (neurito) priežastis yra vestibulinio nervo ar ausies labirinto uždegimas arba išemija. Tačiau etiologija vis dar nėra visiškai ištirta. Autopsijos metu tyrinėjant vestibulinius ganglijus, 1 tipo Herpes simplex viruso (HSV-1) DNR buvo rasta maždaug dviem trečdaliams visų mirusiųjų. Šis radinys, kaip ir CD8 teigiamų T limfocitų, citokinų, chemokinų nustatymas, leidžia manyti, kad vestibuliniai ganglijai yra latentiškai (slaptai, nepasireiškiančiai) infekuoti HSV-1. Ūminis galvos svaigimas (vertigo) paprastai išnyksta savaime per kelias dienas ar savaites, tačiau vėliau gali atsinaujinti. Kai kuriems pacientams ilgai išlieka vestibulinės funkcijos sutrikimas, sukeliantis lėtinę nestabilumo būseną, ypač judant. Beveik pusei pacientų vertigo epizodai pasikartoja per mėnesį ar vienus metus.

Diferencinė diagnostika. Vestibulinis neuronitas skirtinas nuo tolesnių ligų.
• Wallenbergo sindromo – nustatoma neurologinių sutrikimų: vienpusis kurtumas, cerebeliarinė ataksija, ipsilateralinis Horner’io sindromas, žvilgsnio paralyžius, išnykę priešingos pusės jutimai.

• Meniere ligos – sutrikusi klausa, pasikartojantys, bet daug trumpesni negu vestibulinio neuronito metu vertigo priepuoliai, ausies užgulimas ir ūžesys. Jei Meniero ligos pradžioje klausa nesutrikusi, diferencinė diagnostika labai sudėtinga.

• Vestibulinės švanomos – retai bus tikrasis vertigo, anksti sutrinka klausa, būna ūžesys ausyje, dažnai yra buvęs ūminis klausos sutrikimas, ankstyvi neabejotini smegenų kamieno klausos sukeltų potencialų pokyčiai (tai svarbiausias ankstyvosios diagnostikos elementas, atrenkant ligonius MRT tyrimui atlikti).

• Perilimfinės fistulės – retai nustatomas susilpnėjęs kalorinis atsakas, nėra stipraus galvos svaigimo (vertigo), visada sutrikusi klausa, teigiamas Valsalvos mėginys.

• Migrenos ekvivalento – migreninis galvos skausmas anamnezėje, kiti neurologiniai simptomai, nesusilpnėjęs kalorinis atsakas.

• Išsėtinėssklerozės–galvossvaigimas yra dažnas pradinis ligos požymis, tačiau nustatoma židininė neurologinė simptomatika, būdingi MRT, imunologiniai smegenų skysčio, sme- genų kamieno klausos sukeltų potencialų ir regos sukeltų potencialų tyrimo pokyčiai.

• Gerybinio paroksizminio pozicinio vertigo – trumpalaikis kelių sekundžių ar minučių galvos svaigimas (vertigo), susijęs su pakitusia galvos padėtimi, nesant vestibulinės funkcijos susilpnėjimo ar išnykimo vienoje pusėje. Teigiami provokaciniai pozicinio nistagmo mėginiai, rodantys periferinį vestibulinį pažeidimą.

Gydymas.  Vestibulinio neuronito etiologija nežinoma, todėl gydymas simptominis. Skiriama antihistamininių, anticholinerginių preparatų, neuroleptikų, trankviliantų. Gydymo trukmė įvairi. Prisimintina ypatinga vestibulinės sistemos savybė – didelės kompensacinės galimybės, todėl simptominį gydymą reikėtų skirti trumpai. Nepaisant plačiai pripažįstamos virusinės vestibulinio neuronito (neurito) priežasties, nenustatyta, kad visais atvejais veiksmingas gydymas kortikosteroidais Vestibulinis neuronitas skirtinas nuo tolesnių ligų.
• Wallenbergo sindromo – nustatoma neurologinių sutrikimų: vienpusis kurtumas, cerebeliarinė ataksija, ipsilateralinis Horner’io sindromas, žvilgsnio paralyžius, išnykę priešingos pusės jutimai.

• Meniere ligos – sutrikusi klausa, pasikartojantys, bet daug trumpesni negu vestibulinio arba antivirusiniais preparatais bei šių medikamentų deriniu. Tačiau moksliškai nustatyta, kad steroidai pagerina ir centrinę vestibulinę kompensaciją. Kita labai svarbi ir paveiki gydymo priemonė – vestibulinė fizinė reabilitacija. Ją reikia pradėti kuo anksčiau, kai tik baigiasi varginantis vėmimas ir ryškus vertigo (paprastai 3–4-ąją dieną). Pratimų trukmė – 4–6 savaitės. Vėliau rekomenduojamas sportas, ypač su kamuoliu (krepšinis, futbolas ir kt.). Pabrėžtina, kad pacientai labai bijo būsimų, galinčių pasikartoti vertigo priepuolių, todėl labai svarbu užtikrinti, kad vestibulinis neuronitas, kaip ir dauguma kitų ūminių vestibulinių sutrikimų, yra gerybinės ir savaime praeinančios būklės.

 

Klinikinė neurologija. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas/ Budrys V. – Vilnius: UAB „Vaistų žinios“, 2009. - 990 p.

Skaitomiausi straipsniai

Mūsų draugai