Vakarų Nilo encefalitas (A92.3)

I. 1. Etiologija:
sukėlėjas - Flavivirus genties virusas, turintis RNR, priklausantis Flaviviridae šeimai.
 

2. Epidemiologija:
infekcijos šaltinis ir gamtinis rezervuaras – paukščiai, graužikai;
sukėlėją perneša uodai Cullex, erkės; įkandant į kraują patenka virusas;
galima užsikrėsti per hemotransfuzijas ir organų transplantacijas;
yra buvę laboratorinio užsikrėtimo atvejų;
liga turi sezoninį pobūdį, sergama vėlai vasarą ar rudenį, tropinėse šalyse – liūčių sezono metu;
liga išplitusi Afrikoje ir Azijoje, šalyse apie Viduržemio jūrą;
išaiškinti gamtiniai židiniai Moldavijoje, Sibire, Ukrainoje; aprašyti įvežtiniai šios ligos atvejai JAV.

3. Klinika:
inkubacinis laikotarpis – 2–6 dienos;
ligos pradžia ūminė, temperatūra pakyla iki 39–40° C, lydima šalčio krėtimo, karščiavimas dvibangis;
ryškiai išreikšti intoksikacijos požymiai: galvos ir raumenų skausmai, pykinimas,
dažnai vėmimas, kartais mieguistumas;
oda raudonos spalvos, kai kada smulkus odos bėrimas (rozeolės, makulės, papulės);
beveik visiems pacientams būna paraudę akys, paspaudus akių obuoliai
skausmingi;
paraudusi gerklė;
dažnai padidėja periferiniai limfmazgiai (poliežuviniai, kaklo, pažastų, alkūnių), jie palpuojant nelabai skausmingi;
liežuvis apklotas rausvu, balkšvu apnašu, sausas;
apie 50% ligonių pasireiškia meningito ar meningoencefallto požymiai, horizontalus
nistagmas, akių plyšiai nelygūs, išnyksta pilvo refleksai, susilpnėja
sausgysliniai refleksai;
liga turi tendenciją kartotis;
bendras mirštamumas –4–14%, sergantiesiems meningoencefalitu –19–24%.

4. Diagnozę pagrindžia:
viruso išskyrimas iš kraujo, užkrėtus ląstelių kultūras; 4 kartus ir daugiau padidėjęs
savitųjų antikūnų titras tiriant porinius serumus
po 3 savaičių nuo ligos pradžios;
savitųjų IgM klasės antikūnų nustatymas kraujo serume arba likvore ELISA metodu;
kraujyje leukopenija;

likvore randama limfocitinė pleocitozė iki 100–200/1 mm3, baltymo kiekis nežymiai padidėjęs.

5. Diagnozės formulavimas:
Encephalitis Nili occidentalis, f.levis (mitis, gravis).

II. Gydymas:
1. Antrasis arba trečiasis režimas.
2. Dieta – P1
3. Etiotropinio gydymo nėra.
4. Patogenezinis ir simptominis gydymas:
a) detoksikacijai į veną lašinama elektrolitų tirpalų;
b) dehidratacijai skiriama manitolio, furozemido;
c) skausmas malšinamas nenarkotiniais analgetikais;
d) prireikus vartojami raminamieji.

Šaltinis: „Infekcinių ligų žinynas“, 2016m., A.Laiškonis, M. V. Bareišienė, V. Budnikas, D. Vėlyvytė