Ūminis bakterinis (streptokokinis) tonzilitas (angina) (J03.0)

I. 1. Etiologija:
sukėlėjas – dažniausiai (80% atv.) A grupės (β –hemolizinis gramteigiamasis
streptokokas
(S.pyogenes), priklausantis Streptococcaceae šeimai,
rečiau – streptokokų
deriniai su stafilokokais.

Epidemiologija:
infekcijos šaltinis – sergantieji ūminiais tonzilitais ir sveiki streptokokų nešiotojai;
užsikrečiama lašiniu būdu per orą nuo sergančiojo ar užkrato nešiotojo, kurie kalbėdami, čiaudėdami ar kosėdami išskiria į aplinką didelį mikroorganizmų kiekį;
tai yra sporadinė Ilga, dažniau sergama rudenį-žiemą, organizuotuose kolektyvuose galimi epideminiai protrūkiai (imlumas gali siekti 10–15%); imuniteto persirgus nesusidaro.

3. Klinika:
inkubacinis laikotarpis – 1–2 paros;
prasideda staiga, krečia šaltis, skauda galvą, „laužo“ sąnarius;
tuo pačiu metu stiprėja gerklės skausmas ryjant, po to – pastovus;
rečiau – gerklės skausmas atsiranda tik po 6–12 val.;
temperatūra per parą pakyla iki maksimalios (38–40 °C), tęsiasi 3–6 dienas;
padidėja regioniniai (požandikauliniai) limfmazgiai iki 1–2,5 cm diametro,
skausmingi, paslankūs;
tachikardija, dusloki tonai;
labai retai – kepenų ir blužnies padidėjimas pirmąsias 2–3 dienas;
1/5 ligonių – hematurija, praeinanti išnykus intoksikacijai.

4. Diagnozę patvirtina:
gramteigiamųjų kokų radimas mikroskopuojant gerklės, migdolų nuograndų tepinėlius;
iš gerklės, migdolų nuograndų pasėlio išauginti A grupės – hemoliziniai streptokokai (S.pyogenes);
S.pyogenes antigeno radimas naudojant specialias diferencines diagnostikos
juosteles, padedančias atskirti nuo virusų sukeltų tonzilitų pagal
spalvinę reakciją;
S.pyogenes A grupės antigeno radimas gerklų, migdolų bandiniuose latekso
agliutinacijos reakcija; neutrofilinė leukocitozė, padidėjęs ENG.
5. Diagnozės formulavimas: Tonsilitis catharrhalis (follicularis, lacunaris) acuta (patvirtinta bakteriologiškai – S.pyogenes) arba Angina catharrhalis (follicularis, lacunaris) acuta. Ligos sunkumas: levis, mitis, gravis.

II. Gydymas:
1. Trečiasis režimas.
2. Dieta – Ptm (kol sunku ryti), P1.
3. Etiotropinis gydymas:
Pirmasis pasirenkamasis vaistas – penicilinas G arba penicilinas V. Penicilino G,
atsižvelgiant į ligos sunkumą ir komplikacijas, skiriama j veną 3–6–12 mln. W per
parą, paros dozę išskirstant per 4–6 kartus,
ne mažiau 10 dienų.
Išnykus intoksikacijai, temperatūrai, pūlingiems pokyčiams migdoluose,
po 5-ių gydymo
dienų galima pereiti prie gydymo geriamuoju penicilinu
V, jo skiriant pro burną po 500 000 W 4 kartus per parą.
Penicilinu V galima iš karto gydyti lengvas katarines be intoksikacijos ir ryškaus karščiavimo ligos formas, tačiau gydymo trukmė turi būti ne mažiau 10
dienų.
Esant alergijai penicilinui lengvais ligos atvejais galima skirti eritromicino gerti po 500000 W 4 kartus per parą, sunkiais ar komplikuotais ligos
atvejais – vankomicino į veną 30–50 mg/kg per parą (per 2 kartus).

4. Patogenezinis gydymas:
a) lengva ligos eiga – gerti standartinių gliukozės ir elektrolitų tirpalų (rehidrono, gastrolito
ir kt), šiltų skysčių;
b) detoksikacijai j veną lašinama elektrolitų, gliukozės tirpalų.

5. Simptominis gydymas:
a) gerklės skalavimai (ypač po valgio) ramunėlių nuoviru, kalio permanganato tirpalu ir kt.
b) čiulpiamosios tabletės arba pastilės (faringoseptas, islandiška kerpė ir kt.);
c) skausmas malšinamas nenarkotiniais analgetikais;
d) antipiretikai esant febriliai temperatūrai;
e) nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo.

Šaltinis: „Infekcinių ligų žinynas“, 2016m., A.Laiškonis, M. V. Bareišienė, V. Budnikas, D. Vėlyvytė