Toksoplazmozė (B58)

I. 1. Etiologija:
sukėlėjas – Toxoplasma gondii, pirmuonis.

2. Epidemiologija:
užkrato šaltinis – laukinės ir naminės katės, lūšys, galvijai, kiaulės, graužikai;
užsikrečiama per maistą (alimentiniu būdu), per nešvarias rankas, oocistomis užkrėstą maistą (nuo kačių), valgant blogai termiškai paruoštą
ar žalią mėsą (avių, kiaulių, triušių), kurioje yra cistų; užsikrėtusi moteris parazitą gali perduoti transplacentiniu
būdu (jei užsikrečiama nėštumo metu);
retai – hemotransfuzijų metu, organų transplantacijų atvejais; galimas atsitiktinis užsikrėtimas, dirbant laboratorijose; imlūs jauni žmonės, vyresni kaip 60 metų serga labai retai.

3. Klinika:
Įgyta toksoplazmozė:
inkubacinis laikotarpis – 3–10 dienų, kai užsikrečiama labai virulentiškomis padermėmis
(natūraliai užsikrėtus, inkubacinis laikotarpis nežinomas);
serga ne visi toksoplazmomis užsikrėtę žmonės;
esant normaliam imunitetui, 80–90% sudaro ūminės infekcijos besimptomė eiga;
klinikiniais ūminės toksoplazmozės atvejais – limfadenitas (kaklo, pakaušio, rečiau – pažastų, kirkšnių);
bendras silpnumas;
subfebrili (retai aukšta) temperatūra;
židininis ar difuzinis chorioretinitas, uveitas;
galvos, raumenų, sąnarių skausmas, prakaitavimas;

rečiau pasitaiko:
kepenų ir blužnies sindromas;
tarpaudininis hepatitas;
tarpaudininis miokarditas;
arachnoiditas, encefalitas, meningoencefalitas (neurotoksoplazmozė);
toksoplazmozė imunodeficitinės būklės atvejais:
gali būti naujai jgyta arba reaktyvinta slaptoji infekcija;
tai viena iš AIDS oportunistinių infekcijų: pasireiškia kaip sisteminė liga, kurios metu pažeidžiami įvairūs organai, dažniausiai CNS (encefalitas), akys, plaučiai, širdis, kepenys.

Įgimta toksoplazmozė:
jos rizika priklauso nuo nėščios moters užsikrėtimo toksoplazmoze laiko:
juo vėlyvesniu nėštumo laikotarpiu užsikrečia, juo didesnė T.gondii patekimo pro placentą į vaisių rizika;
juo ankstesniu nėštumo laikotarpiu užsikrečiama, juo ūmesnė, pavojingesnė yra vaisiaus ir naujagimio infekcija;
ankstyvas motinos užsikrėtimas gali sukelti vaisiaus žūtį gimdoje;
įgimtai toksoplazmozei dažniausiai būdinga chorioretinitas, žvairumas, įgimtas aklumas, encefalitas, mikrocefalija, hidrocefalija, įvairaus dydžio smegenų sukalkėjimai, traukuliai, gali būti anemija, gelta, pneumonija, miokarditas;
daugelis užkrėstų naujagimių, kurių motinos užsikrėtė trečiąjį nėštumo trimestrą,
gimsta be akivaizdžių infekcijos požymių; subklinikinė įgimta toksoplazmozė yra labiau susijusi su daliniais regėjimo sutrikimais bei psichomotorinio ir psichinio vystymosi lėtėjimu.

4. Diagnozę pagrindžia:
teigiamas serologinis tyrimas – dažniausiai ELISA nustatomi savitieji antitoksoplazminiai IgM, IgE, IgA ir IgG klasių antikūnai bei didėjantys IgG klasės antikūnų titrai, tyrimą pakartojus po 3–4 savaičių;
teigiama PGR dažniausiai naudojama nėštumo metu vaisiaus ūminės toksoplazmozės diagnostikai, nustatant T.gondii DNR vaisiaus vandenyse,
gautuose amniocentezės būdu (nuo 16-os nėštumo savaitės); ūminės ligos stadijos metu histologiniais ar citologiniais metodais galima ieškoti ligos sukėlėjų raumenų audinyje, limfmazgiuose, smegenų skystyje ir kraujyje;
prenatalinės toksoplazmozės diagnostikai papildomai naudojamas ultragarsinis vaisiaus tyrimas;
neurotoksoplazmozės diagnostikai naudojama KT ir BMR tyrimai.

5. Diagnozės formulavimas:
Toxoplasmosis acuta (pagrįsta: klinika ir epidemiologija ir ELISA: IgM, IgG).
Ligos sunkumas: levis, mitis, gravis.

II. Gydymas:
1. Trečiasis režimas.
2. Specialios dietos nereikia.
3. Etiotropinis gydymas:
a) ūminė įgyta toksoplazmozė, esant normaliam imunitetui, yra negydoma, išskyrus atvejus, kai labiau pažeidžiamas tam tikras organas (encefalitas, miokarditas) arba yra ūmūs, besitęsiantys sisteminiai simptomai: pirmąją dieną skiriama pirimetamino gerti vieną kartą 0,1 g, vėliau paros dozė
mažinama iki 0,025 g 1 kartą per dieną, skiriant kartu sulfadiazino 0,1 g/kg per dieną (ne daugiau kaip 6 g/d.), dozę dalijant į 4 kartus, gydymo trukmė – 2–4 savaitės;
minėti vaistai slopina parazito dauginimąsi, bet nesunaikina toksoplazmų cistų audiniuose;
pirimetaminas yra folatų antagonistas, todėl būtina kartu skirti folio rūgšties
0,01 g per dieną, dozę dalijant į du kartus;
būtina 2 kartus per savaitę atlikti bendrą kraujo tyrimą;

Šaltinis: „Infekcinių ligų žinynas“, 2016m., A.Laiškonis, M. V. Bareišienė, V. Budnikas, D. Vėlyvytė