Stomalgija (G 44.8)

Apibrėžimas. Tai liga, kuri pasireiškia nuolatiniu liežuvio srities ir burnos gleivinės skausmu. Pasitaiko iki 20 % visų pacientų, kuriuos vargina veido skausmas. Jei patiriamo skausmo pobūdis deginantis, sindromas vadinamas „degančios burnos“ arba burnos dizestezija.

Etiopatogenezė. Skiriami vietiniai ir bendrieji veiksniai.

Vietiniai veiksniai – gleivinės dirginimas, kurį sukelia:

• aštrūs dantų defektai;
• nekokybiški protezai;
• dauginiai dantų akmenys;
• galvanozė, kai yra skirtingos sudėties metalų burnoje;
• alerginės reakcijos į akrilinės plastmasės protezus;

• po dantų ekstrakcijos, ortopedinių manipuliacijų, poinfekcinių komplikacijų;

• uždegiminės burnos ertmės ligos (kandidozė).

Paprastai, išgydžius burnos ertmę ar pašalinus priežastį (vietinės), ligos simptomai (skausmas) nepraeina.

Bendrieji veiksniai:

• virškinimo organų ligos; 

• endokrininės ligos (diabetas, klimaksas);

• distrofinės stuburo ligos (kaklo osteochondrozė);
• kraujagyslinės ligos (aterosklerozė, arterinė hipertenzija). 

Numanoma patogenezė: aferentinėmis klajoklio, trišakio, liežuvinio ryklės ir kaklo nervų (C1–4) skaidulomis patologiniai somatovisceraliniai impulsai patenka į kamieno, gumburo, žievės struktūras, kur integruojasi somatiniai ir visceraliniai jutiminiai impulsai. Ilgalaikis dirginimas sukelia patologinės impulsacijos židinius – generatorius. Jei tai susidaro trigemininiame ir solitariniame traktuose, pasireiškia liežuvio sensorinis jaudrinimas. Turi reikšmės ir nespecifinių struktūrų (tinklinio darinio, pagumburio ir gumburo, limbinės sistemos) disfunkcija. Žievėje susidaro difuzinės kortikalinės dirginimo zonos, paroksizminio aktyvumo židinys, kinta neuromediatorių veikla. EEG registruojama sutrikusi sinchronizacijos ir desinchronizacijos pusiausvyra, vyrauja aktyvacija. Klinikinius reiškinius dažnai provokuoja psichogeniniai veiksniai, fizinis pervargimas, galima ir jatrogenija.

Klinika. Ligoniai skundžiasi įvairių burnos ertmių vietų – dantenų, burnos ertmės gleivinės, gerklės gleivinės, įvairių liežuvio sričių (glosalgija) – nemaloniais jutimais, skausmu ir parestezijomis. Neretai liga, prasidėjusi kaip glosalgija, vėliau pereina į stomalgiją, nemalonūs jutimai gali pereiti ir žemiau: į stemplę, skrandį, veido odą. Todėl bendras ligos pavadinimas yra stomalgija, nors apima ir kitos lokalizacijos nemalonius jutimus. Jų intensyvumas įvairus – nuo silpnų iki sunkiai ištveriamų. Stomalgija gali būti įvairaus amžiaus, glosalgijos pradžia dažnesnė 30–35 metų žmonėms. Labai dažnai šie pacientai serga ir įvairiomis somatinėmis ligomis: virškinimo trakto, širdies kraujagyslių, stuburo degeneracinėmis. Taip pat dažni endogeniniai psichikos sutrikimai. Būdinga astenizacija, padidėjęs dirglumas, polinkis į fobijas (kancerofobiją), depresiją, hipochondriją. Todėl stomalgija dažnai priskiriama psichosomatinių ligų grupei, jos diagnostikai reikšmingi psichologiniai testai. Patognomoniška stomalgijai yra tai, kad skausmas ir kiti nemalonūs jutimai išnyksta valgant. Kiti simptomai: sutrikę seilių išsiskyrimas, skonio jutimas, liežuvio, dantenų, skruostų gleivinės trofika.

Diferencinė diagnostika. Skirtina nuo trišakio nervo neuralgijos, liežuvinio ryklės nervo neuralgijos, trauminio liežuvio nervo pažeidimo, glosito, atipinio veido skausmo sindromo ir kt.

Gydymas. 

• Burnos sanacija, dantų šlifavimas, protezavimas vienos rūšies metalu ir bespalve plastmase.
• Psichoterapija, hipnoterapija, autogeninė treniruotė, psichofarmakoterapija (trankviliantai, antidepresantai, neuroleptikai).

• Vietiniai anestetikai (lidokaino aplikacijos, burnos vonelės).

• Cholinolitikai, anticholinesterazės inhibitoriai, antihistamininiai vaistai (kai pasireiškia simpatinis, rečiau parasimpatinis dirginimas).

• B grupės vitaminai, vietiškai retinolio, šaltalankio tirpalas.

• Kineziterapija (sprando masažas), refleksoterapija.

Klinikinė neurologija. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas/ Budrys V. – Vilnius: UAB „Vaistų žinios“, 2009. - 990 p.