Priekinis krūtinės ląstos skausmo sindromas (M 79.1; M 79.8) R 52.0; R 52.1

Etiopatogenezė. Priekinis krūtinės ląstos skausmo sindromas, pektalgija, – tai refleksinė krūtinės ląstos priekinio paviršiaus raumeninio audinio distonija ir distrofija. Pažeidžiami šie raumenys: didysis ir mažasis krūtinės, m. pectoralis major et minor, trapecinis, m. trapezius, pomentinis, m. subscapularis, rombinis, m. rhomboideus, priekinis dantytasis, m. serratus anterior. Pektalgijos priežastis – sinuvertebralinio nervo dirginimas iš C6–T2 segmentų, dažniausiai sukeltas degeneracinių stuburo judesio segmento pokyčių. Šiuose segmentuose kylantis dirginimas pasireiškia kaip atspindžio skausmas priekinės krūtinės ląstos sienos raumenyse, kartu sutrikdoma audinių trofinė inervacija.

Klinika. Bukas, maudžiantis skausmas, sustiprėjantis nuo rankos judesių, kūno posūkių, jaučiamas šių raumenų projekcijoje, taip pat apriboti kaklo apatinės ir krūtinės viršutinės srities judesiai, netoli šių raumenų prisitvirtinimo vietų nustatoma lokalių raumenų distrofijos židinių (trigerinių taškų). Būna viršutinis kvadrantinis autonominis-iritacinis sindromas. Kairiosios pusės sindromas gali imituoti krūtinės anginą. Kiti simptomai: depresija, nerimo sutrikimas, potrauminis streso sindromas, sutrikęs miegas, riboti kaklo judesiai, sumažėjęs aktyvumas.

Diagnostika. Pagrindinis tyrimo metodas – klinikinis. Anamnezėje – vertebrogeninė patologija, buvę ūminio kaklo skausmo (cervikalgijos) epizodai. Svarbiausi ligos požymiai – nuolatinis, bukas, maudžiantis, gerai nelokalizuotas krūtinės ląstos priekinės sienos skausmas, nestiprėjantis nuo fizinio krūvio, bet labiau susijęs su padėtimi. Palpuojant šiuos raumenis, galima nustatyti trigerinius taškus, lokalius raumenų spazmus. Specialių diagnostikos metodų nėra. Skirtina nuo vidinių krūtinės ląstos organų ligų, kartais nuo krūtinės neuralgijos, radikulalgijos, kostovertebralinio sindromo.

Gydymas. Dar nežinomas toks analgetikas, kuris visiškai išgydytų skausmą ir raumens spazmus. Paprastai skiriama miorelaksantų: tolperisono, tizanidino bei benzodiazepinų. Pastarieji ramina ir atpalaiduoja raumenis. Manualinė terapija paprastai gana efektyvi, bet ji turi būti tausojanti. Anestetikų injekcija į trigerinius taškus taikoma dažnai sėkmingai. Tas pats poveikis esti ir atliekant akupunktūrą į trigerinius taškus. TENS neretai sukelia laikiną, bet neblogą efektą. Aktyvi fizinė terapija, kineziterapija – taip pat labai svarbios sudėtinės gydymo dalys. Kadangi stresas – tiesioginis veiksnys, neretai sukeliantis raumens spazmą ir skausmą, streso valdymo būdai (pvz., relaksacija, biologinis grįžtamasis ryšys) labai svarbūs gydant lėtinį priekinį krūtinės ląstos skausmo sindromą. Jie gydo ir kartu esančius afektinius sutrikimus: depresiją, nerimą, miego sutrikimą. Jei skausmas, nepaisant gydymo, išlieka, ligonis siunčiamas į skausmo kliniką (centrą) kompleksiniam gydymui.

Klinikinė neurologija. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas/ Budrys V. – Vilnius: UAB „Vaistų žinios“, 2009. - 990 p.