Budėjimas prie mūsų kasdienybių

Metas, kada sustoja žvaigždės

Tėvas Stanislovas keliasi vidurnakty. Po maldos dar pamiega iki ketvirtos valandos ryto. Tada eina į bažnytėlę ir vėl meldžiasi, medituoja ir gieda.
Pusryčiams suvalgo keturias riekutes duonos. Dvyliktą valandą ramiai, neskubėdamas pietauja. Tuo metu nemėgsta šnekučiuotis, juo labiau - galvoti apie darbus ar spręsti problemas. Valgymo laikas - tai metas, kai sustoja ir Saulė, ir “Mėnulis”, - sako Tėvas Stanislovas. Po pietų daugiau nieko nevalgo. Miegoti eina tuo pačiu laiku. Garbus amžius ir sveikatos būklė verčia kiek sutrumpinti dieną ir daugiau laiko nei anksčiau skirti poilsiui.
“Visas mano laikas - tai ilgas mąstymas - nuo ryto iki vakaro, - sako Tėvas Stanislovas apie savo dieną. Prie mąstymo “priklijuoju” savo dienotvarkę. Žmogui ji neleidžia ištižti. Griežta Antikos pedagogika sako: žmogus ištyžta (mūsų dienomis - pasiduoda narkomanijai, alkoholizmui ir kt.), nes bijo sunkumų. Mūsų vaikai bijo sunkumų: praustis šaltu vandeniu, laiku valgyti, laiku gulti, išjungti televizorių ar tinkamu laiku grįžti iš šokių... Vaikai neįpratinami nevengti sunkumų, o bėgimas nuo jų - kaip nuo vilko ant meškos. Vėliau gali pasireikšti narkomanija ar kita bėda - kaip ištižimo pasekmė.”
 

“Dėkok ir dėkok”

“Ateina žmonių, sergančių depresija. Mano receptas jiems: pirma, nedramatizuok padėties. Biblija nurodo, kad mes daugiau dėkotume nei prašytume. Kiekvieną vakarą padėkodami už duonos kąsnelį, prisimindami Dievo malones bei sutiktus žmones, galime tikėtis, kad suprasime, kaip padėkoti ir už skausmą, arba susimąstysime, kodėl jo nusipelnėme.
Antra, kartokime mantras. Kai tik kokia liga ar bėda, kai puola depresiškos mintys, pavydas ar liūdesys, kartok formulę - be perstojo, mechaniškai. Tam yra net specialios vadinamosios iečių (suprask, nukreipiančiosios) maldos. Jos - kaip taiklus įrankis. Alkoholikams aš patariu be perstojo kartoti formulę “Dieve, paduok man ranką”. Jeigu žmogus netikintis, jam tinka mantra “aš nenoriu kristi į duobę”, “aš nekrisiu į duobę” arba aš kapstysiuos iš duobės”.
Trečia - darbo terapija. Dirbk taip, kad vakare ne gultum, o griūtum į lovą. Ir rytdienai dar turi likti suplanuotų neįvykdytų darbų.”

Maldos esmė

“Kalbėdami apie maldą, turime apsistoti ties supratimu, kad žmogus yra dvilypis, turintis du pradus. Išorinis žmogus kasdien silpsta (dėl amžiaus, kūno ligų), o vidinis žmogus, arba neregimasis aš (populiariai - siela), - atsinaujina. Žmogus nejaučia savo dvilypumo, ir visų religijų pastangos nukreiptos tam, kad išorinis žmogus pajustų nematomąjį žmogų. Blogai, jeigu žmogus gyvena tik išorinio žmogaus (kūniškąjį) gyvenimą, kuris reiškiasi mityba ir seksualiniu gyvenimu. Taip vidinis žmogaus gali atrofuotis.
Maldos esmė - kontakto su vidiniu aš užmezgimas. Kol šio ryšio nėra, žodis malda nesuprantamas.
Dar yra didysis vizitatorius - sąžinės balsas. Jis nori diriguoti mūsų gyvenimui, suteikti jam kryptį. Tam skirta ir dešimt Dievo įsakymų, užrašytų akmens plokštėse, o, pasak Biblijos, - “įrašytų žmogaus širdyje”.
 

Meditacija - dvasios gyvybė

“Yra nesuskaičiuojamai daug meditacijos formų. Meditacijos elementas - tai ir pagalvojimas apie praėjusią dieną. Galima vadinti meditacija ir gilų mąstymą. Mes, europiečiai, žinome, kas yra meditacija, kadangi meldžiamės. Budizmo tradicijoje meditacija yra esminė dvasinio gyvenimo disciplina.
Iš Rytų dvasinių mokymų ir aš galiu pasimokyti daug naudingų dalykų, pavyzdžiui, kaip teisingai kvėpuoti. Iš ten paimu ir patarimą koncentruoti žvilgsnį, pavyzdžiui, į ikoną. Žiūriu į ją nesiblaškydamas ir taip pasiekiu vidinės koncentracijos būseną. Medituodami išsiveržiame iš šurmulio, prisiliečiame prie esminių dalykų, tampa aišku, ko reikia mano vidiniam aš. Šiuolaikiniam žmogui meditacija būtina”.
Tikintieji lūpomis garbina Dievą, t.y. kalba maldas - tam tikras formules”.
 

“Liga yra, tačiau ligonio nėra“

“Medituojant galima pataisyti savo sveikatą. Pastebėta, kad medituojantys ligoniai sveiksta greičiau - padeda intensyvesnė kraujo apytaka bei kvėpavimas. Meditacijos poveikis sustiprėja, kai prijungiama malda”.
Dar svarbu, kad kūnas ir siela nesusilituotų, t.y. netaptų vienalyčiu dariniu. Ir mano kūnas, kai susirgau, galėjo susilituoti su siela. Galėjau tapti liga, bet mano sprendimas buvo toks: neįsileisti ligos ir neleisti jai manęs sužlugdyti. “Tegul serga mano venos, bet aš nesirgsiu”, - pasakiau. Kad šie žodžiai veiktų, “reikia meditacijos ir maldos”.
***
Atrodo, kad Paberžėje nėra nieko, ką būtų galima pavadinti nereikalingu. Čia viskas turi savo vietą: ir seni daiktai Tėvo Stanislovo vadinamosiose saugotuvėse, ir žalia velėna banguojantys kauburėliai kapinaičių pakraštyje, po koplytstulpiu “Atstumtiesiems”, ir su vienu nelaimingu žmogumi atklydusi juoda katytė, vardu Laimė...