Lėtinis virusinis hepatitas (B18)

I. 1. Etiologija:
sukėlėjai – HBV, HDV, HCV, HGV.
2. Epidemiologija:
lėtine HBV infekcija suserga 90% kūdikių, užsikrėtusių perinataliai, 25– 50% vaikų,
1–5 m. užsikrėtusių vaikų amžiaus ir 6–10% užsikrėtusių brandaus amžiaus žmonių;
lėtinė HDV infekcija kyla 2–4% ligonių po koinfekcijos ir 70–90% – po HBV nešiotojų superinfekcijos HDV;
daugiau nei 80% ligonių po ūminio HC per 2–3 m. atsiranda histologinių lėtinio hepatito požymių; daug metų ji išlieka tik kaip „biocheminė“
liga be klinikinių simptomų;
HGV infekcija kliniškai yra „tyli“ ir beveik visada lėtinė.
3. Klinika:
a) mažo aktyvumo lėtinis hepatitas:
silpnumas, sumažėjęs darbingumas;
dispepsijos reiškiniai, „maudimas“ po dešiniuoju šonkaulių lanku; nedaug padidėjusios
ir sustandėjusios kepenys;
geltos nėra, blužnis nepadidėjusi;
ligos eiga monotoniška, neprogresuoja, reti paūmėjimai ir ilgi atoslūgiai;
gali būti besimptomė eiga;
b) vidutinio ir didelio aktyvumo lėtinis hepatitas:
bendras silpnumas, greitas nuovargis; mažėjanti kūno masė;
dispepsijos reiškiniai, meteorizmas;
spaudimas po dešiniuoju šonkaulių lanku;
odos niežėjimas (30–40%), sąnarių skausmas (20–30%);
padidėjusios, standžios, lygios kepenys;
blužnis padidėjusi (18–25%), gelta (50%);
nekepeniniai simptomai: kraujagyslinės „žvaigždutės“, pigmentinės dėmės, delnų
eritema, ginekomastija;
dėl sutrikusio kraujo krešumo atsiranda kraujosruvų odoje, kraujavimas iš dantenų,
nosies; sumažėjęs arterinis kraujospūdis; sunkiais ligos atvejais – karščiavimas;
ligos eigai būdinga atoslūgiai ir paūmėjimai, dažni endokrininiai sutrikimai –
amenorėja, hirsutlzmas, aknė, ruoželiai
pilvo odoje; „mėnulio“ veidas;
bėrimas – pasikartojanti purpura, dilgėlinė, veide „peteliškė“, delnų eritema;
vaskulitas, glomerulonefritas, miokarditas, artralgija, limfadenopatija ir kt.
Per 10–30 m. apie 30% sergančiųjų lėtiniu HB susiformuoja pirminė
kepenų cirozė Per 35–45 m. nuo užsikrėtimo HBV gali atsirasti pirminis kepenų vėžys.
Po 10–20 m. nuo užsikrėtimo HCV 20–30% ligonių susiformuoja kepenų cirozė
(žr. 170 psl.).
4. Komplikacijos:
kepenų ląstelių koma, kraujavimas (iš stemplės, gimdos, nosies ir kt.), inkstų nepakankamumas, interkurentinė infekcija.
5. Laboratorinė diagnostika:
a) lėtinis mažo aktyvumo hepatitas:
hematologinių pokyčių nėra;
padidėjęs (2–3 kartus) ALAT aktyvumas kraujo serume (40%);
neryški hipoalbuminemija ir hipergamaglobulinemija, kartais – neryški
hiperbilirubinemija (tiesioginė);
imunologiniai homeostazės rodikliai nepakitę;
b) lėtinis vidutinio ir didelio aktyvumo hepatitas:
anemija (50–60%), rečiau hipochrominio tipo, normalus Hb, leukopenija,
trombocitopenija (40%), retkarčiais – eozinofilija, padidėjęs ENG;
padidėjęs ALT (4–8 kartus) aktyvumas;
ryški hipergamaglobulinemija, hipoalbuminemija, hipoproteinemija;
hiperbilirubinemija (tiesioginė);
ryškiai ir pastoviai sumažėjęs T limfocitų kiekis.
6. Etiologinė diagnostika:
lėtinės HBV infekcijos aktyvią viruso replikaciją parodo HBe Ag, dideli
anti-HBc ir
HBV DNR titrai, nedideli anti-HBc IgM titrai;
lėtinis HD diagnozuojamas, radus HBs Ag, didelius anti-HD ir anti-HD IgM titrus;
lėtinis HC diagnozuojamas pirmiausia atskyrus kitus hepatitus; randama anti-HCV,
HCV RNR, kaip ir ūminio HC, todėl būtinas kepenų biop-tato tyrimas, HCV genotipo nustatymas.
Turint laboratorinį lėtinių HC ir HB pagrindimą, būtina nustatyti kepenų patologinio proceso aktyvumą ir pažeidimo laipsnį – atlikti kepenų bioptato tyrimą: to reikia ligos prognozei ir skiriant gydymą.
7. Diagnozės formulavimas:
Hepatitis B chronica, remissio (exacerbata), sine insufficientia hepatis (insufficientia hepatis levis).
Hepatitis C chronica activa exacerbata (remissio) insufficientia hepatis ievis (mitis, gravis).
II. Gydymas
Rekomenduojama sergančiuosius lėtiniais HB ir HC tirti kas 3 mėn. (biocheminiai tyrimai, ALT aktyvumas, imunologiniai žymenys), jei reikia, atliekama
kepenų echoskopija, kepenų bioptato tyrimas (gydymo veiksmingumui įvertinti).

Šaltinis: „Infekcinių ligų žinynas“, 2016m., A.Laiškonis, M. V. Bareišienė, V. Budnikas, D. Vėlyvytė