I. 1. Etiologija:
sukėlėjas – Herpes simplex virusai (HSV): HSV1 (HHV1), HSV2 (HHV2), rečiau Varicella zoster (zona) virusas (VZV, HHV3), priklausantys Herpesviridae šeimai
2. Epidemiologija:
HSV1 sukelia herpinj encefalitą (pirmiausiai atsiranda odos ar gleivinių pokyčių).
HSV2 gali sukelti naujagimių encefalitą (dažniausiai pirminė infekcija) ir encefalitą imunosupresyviems asmenims.
VZV sukelia CNS pokyčius dažniausiai 1–3 sav. po ligos, retai – prieš bėrimo atsiradimą. HSV1 sukelia židininj nekrozuojantj hemoraginį encefalitą, VZV – išsisėjusį encefalitą. Apie infekcijos šaltinį, užsikrėtimo būdus – žr. skyriuose apie paprastą ir juostinę pūslelines.
3. Klinika:
prasideda staiga;
stipriai skauda galvą (dažnai pykina, vemiama);
pakyla temperatūra, krečia šaltis;
afazija, uoslės sutrikimai, traukuliai;
sąmonės, orientacijos, atminties, elgesio pokyčiai;
meninginiai ir meningoencefalitiniai požymiai.
Negydant smegenų parenchimos pokyčiai ir edema progresuoja, pažeidžiami kamieno reguliacijos centrai Ir per 7–14 parų 70–80% ligonių miršta.
Ligos eiga įvairi – nuo į insultą panašios iki poūmės su lėtiniu progresavimu ir mirtina baigtimi. Vaikams persirgus lieka intelekto sutrikimų, hidrocefalija, epileptogeninių reakcijų.
4. Diagnozę pagrindžia:
likvoro pokyčiai: maža – vidutinė citozė (20–300 x 106/l);
vyrauja limfocitai (>50%);
normalus ar nežymiai padidėjęs baltymo kiekis (0,3–2,0 g/l);
gliukozės kiekis normalus ar sumažėjęs;
dažnai – eritrocitai, esant netrauminei juosmeninei punkcijai;
apie 5% HE atvejų ligos pradžioje likvoro pokyčių gali nebūti;
HSV DNR nustatymas (PGR) likvore;
HSV1 ir HSV2 savitųjų IgG antikūnų radimas likvore (retai iki 10 d.) bei IgG
antikūnų serume bei likvore santykis, mažesnis negu 20.
Pagalbiniai tyrimai:
EEG: „pikas – banga“ arba trifaziai kompleksai, ypač esantys smilkininėje (temporalinėje) srityje.
KT: hipotenzinės sritys (ypač smilkininės skilties srityje) po 5–7 d. nuoneurologinės simptomatikos pradžios (70% atvejų). BMR: kaktinėse pamatinėse (frontobazalinėse) ir smilkininėse (temporalinėse) srityse T1 vaizduose hipotenzinės, o T2 vaizduose – hiperintenzinės sritys.
Smegenų biopsija (jei gydyti reikia, daroma kraniotomija): iš bioptato ląstelių kultūros viruso išskyrimas ar jo AG nustatymas.
5. Diagnozės formulavimas:
Meningoencephalitis (encephalitis) herpetica haemorrhagica forma gravis (levis, mitis).
II. Gydymas:
1. Antrasis režimas.
2. Dieta – P1.
3. Etiotropinis gydymas:
acikloviro švirkščiama į veną po 10 mg/kg (vienkartinė dozė) 3 kartus per parą 10 dienų;
imunosupresyviems asmenims skiriama po 30 mg/kg 3 kartus per parą 2–3 savaites.
Palanki prognozė, jei gydyti pradedama ne vėliau kaip nuo 4-os dienos nuo simptomų atsiradimo.
4. Patogenezinis gydymas:
a) dehidratuojantis gydymas: į veną lašinama 15% manitolio tirpalo 200–400 ml 1–2 kartus per parą; į veną arba į raumenis švirkščiama 2% furozemido tirpalo po 2–4 ml 1–2 kartus per parą; į veną švirkščiama 2,4% eufilino tirpalo (10 ml); gerti skiriama furozemido po 0,04 g kasdien arba kas antrą dieną;
b) detoksikuojantis gydymas: į veną lašinama elektrolitų, gliukozės, tirpalų;
c) hipoksijai kompensuoti skiriamos deguonies inhaliacijos, jei yra indikacijų, atliekama dirbtinė plaučių ventiliacija;
d) smegenų metabolizmą ir kraujotaką gerinantys vaistai.
5. Simptominis gydymas:
a) galvos skausmas malšinamas nenarkotiniais analgetikais (analginu, tramadoliu);
b) jei yra CNS sujaudinimo reiškinių, skiriama raminamųjų. Išrašius iš ligoninės skiriamas, atsižvelgiant į indikacijas, sveikatą grąžinantis gydymas neurologinio profilio sanatorijoje.
Šaltinis: „Infekcinių ligų žinynas“, 2016m., A.Laiškonis, M. V. Bareišienė, V. Budnikas, D. Vėlyvytė