Dengės karštligė (A90)

I. 1. Etiologija:
sukėlėjas – Dengue virusas (1, 2, 3, 4 tipai), turintis RNR, priklausantis arbovirusų Flaviviridae šeimai.
2. Epidemiologija:
infekcijos šaltinis – ligonis;
užkratą perneša Aedes aegypti uodai;
liga paplitusi tropiniuose ir subtropiniuose kraštuose.
3. Klinika:
inkubacinis laikotarpis – 3–15 dienų po uodo įkandimo;
a) karščiavimas:
1–3 dienas trunkanti Iiga, pasireiškianti nedideliu karščiavimu, neretai kartu su viršutinių kvėpavimo takų pažeidimo simptomais; dažniausiai serga vaikai;
b) dengės karštligės sindromas:
liga prasideda ūmiai;
krečia šaltis, temperatūra padidėja iki 39–41 °C;
skauda galvą;
skauda akių obuolius;
skauda sąnarius, raumenis (ypač nugaros ir galūnių);
nėra apetito;
trečiąją – penktąją ligos dieną ant liemens atsiranda smulkus, panašus
į tymų ar skarlatinos, rečiau petechinis bėrimas, vėliau plintantis
ant galūnių ir kaklo, rečiau – veido;
liga gali komplikuotis kraujavimu, ypač asmenims, turintiems peptinių opų;
sveikstant bėrimas nyksta, oda pleiskanoja; dar ilgai išlieka astenija
ir depresija;
Iiga tęsiasi apie 4–10 dienų;

c) dengės šoko sindromas:
pirmoji ligos fazė ūmiai prasideda, 2–5 dienas trunka, jai būdinga:
karščiavimas;
silpnumas;
galvos skausmai;
apetito stoka, vėmimas;
kosulys;
antrosios ligos fazės:
temperatūra sunormalėja, tačiau staigiai blogėja ligonio būklė; atsiranda kolapsas:
veidas paraudęs ir paburkęs, galūnės šaltos ir drėgnos, gausus prakaitavimas,
ligonis sujaudintas bei irzlus, kvėpavimas ir pulsas pagreitėję, kraujo spaudimas mažėja, kaktoje ir galūnėse gali atsirasti petechijų su savaiminėmis ekchimozėmis; ligai progresuojant, galimas kraujavimas iš skrandžio ir žarnų (maždaug 10% atvejų), kepenų padidėjimas; suaugusiųjų klasikinis dengės šoko sindromas būna retai.
4. Diagnozę pagrindžia:
viruso išskyrimas iš kraujo ūminės ligos fazės metu; nuo 6-os ligos dienos kraujo serume nustatomi savitieji IgM klasės antikūnai ELISA metodu, antikūnų titro didėjimas poriniuose serumuose atliekant HAS R; viruso antigenų radimas kraujyje ELISA metodu; viruso nukleorūgščių radimas kraujyje, atliekant PGR; kraujo tyrimas: leukopenija, ligos hemoraginės formos atveju – trombocitopenija, padidėjęs hematokritas, padidėjęs kepenų fermentų aktyvumas.
5. Diagnozės formulavimas:
Dengue, f.levis (mitis, gravis).
II. Gydymas:
1. Antrasis arba trečiasis režimas (ligoniai griežtai izoliuojami).
2. Dieta – P1, jei yra kepenų pažeidimo požymių - R↓ dieta.
3. Etiotropinio gydymo nėra.
4. Patogenezinis gydymas:
a) detoksikacijai j veną lašinama elektrolitų, gliukozės tirpalų;
b) sunkiais atvejais lašinama plazmos ar trombocitų masės;
5. Simptominis gydymas:
a) skausmas malšinamas nenarkotiniais analgetikais (negalima skirti aspirino
ir kitų salicilatų);
b) CNS sujaudinimas slopinamas raminamaisiais (diazepamu).
Profilaktika: specifinė profilaktika atliekama susilpninta gyvąja vakcina.

Šaltinis: „Infekcinių ligų žinynas“, 2016m., A.Laiškonis, M. V. Bareišienė, V. Budnikas, D. Vėlyvytė