Bakterinis meningitas (G 00; G 01*)

Etiologija.  Labai įvairi, ypač antrinio meningito. Nurodysime dažniausius pirminio ir antrinio meningito sukėlėjus. Stafilokokai, streptokokai, žarnyno lazdelės, Fridlanderio lazdelės, klebsielės gali sukelti ir pirminį meningitą, ypač vaikams. Meningokokinio meningito nulemti smegenų skysčio pokyčiai iš pradžių gali būti serozinio pobūdžio. Salmonelių bei listerijų sukeltas meningitas neretai esti mišraus tipo, o likvoro rodikliai yra kintantys. Sergant retomis pavojingomis infekcijomis, pvz., juodligės ir maro sepsinėmis formomis, pasireiškęs antrinis meningitas gali būti pūlingas, hemoraginis. Retkarčiais meningitą sukelia mišri bakterinė flora. Parazitų sukeltas meningitas aprašomas atskirai.

Patogenezė ir patologija.  Pirminio meningito užkrato patekimo vartai dažnai esti kvėpavimo takai: nosiaryklė – meningokokui, plaučiai – pneumokokui, influenzos lazdelei, stafilokokams, streptokokams. Kūdikiams bei mažiems vaikams užkratas gali įsibrauti ir per virškinimo traktą (žarnyno lazdelė, pseudomonas, klebsielė, salmonelė). Toliau infekcija plinta hematogeniniu būdu, patenka į smegenų dangalus ir sukelia jų uždegimą. Antrinį bakterinį meningitą gali sukelti esanti bendra infekcija su bakteriemija arba užkratas gali išplisti iš uždegimo židinio, esančio arti smegenų, per limfą, kraują ar audinių plyšius. Taigi bakterinis meningitas gali būti otogeninis, rinogeninis, potrauminis, sukeltas veido rožės. Kartais subarachnoidinė kraujosruva gali supūliuoti ir virsti pūlingu meningitu. Sukėlėjui pasklisti organizme svarbu ne tik jo patogeniškumas, bet ir makroorganizmo ląstelinio bei humoralinio imuniteto būklė, histohematinio, ypač hematoencefalinio, barjerų branda. Taigi meningitui turi įtakos kūdikio amžius, kitos ligos, išsekimas, intoksikacija, alergijos, ypač galvos trauma, kurios metu gali patekti arba suaktyvėti endogeninė latentinė infekcija. Labai palankios sąlygos bakteriniam meningitui kilti susidaro esant imunodeficitui, taip pat sepsiui, kuris rodo, kad organizmą jau įveikė mikrobai. Tik meningokokiniu meningitu gali susirgti iki tol buvę sveiki, gerai augantys vaikai. Mikrobai, patekę į minkštuosius smegenų dangalus, sukelia jų uždegimą, pabrinkimą, kraujagyslių pilnakraujystę, padidina smegenų skysčio sekreciją. Iš pradžių smegenų skystis gali būti serozinis, o per 1–2 dienas dažniausiai tampa pūlingas, net tirštas. Pūlių susikaupia apie kraujagysles, smegenų vagose, aplink smegenų kamieną, gali išplisti į galvos bei stuburo nervų šakneles, padengti smegenų pusrutulius („pūlių kepurė“). Dėl uždegimo gali susiaurėti ar net užakti smegenų skilvelių bei vandentiekio angos. Tai skatina smegenų vandenę, o ilgainiui ir jų atrofiją. Sunkiais atvejais gali prasidėti pūlingas ventrikulitas arba pailgosios smegenys įstringa didžiojoje pakaušio angoje. Dažnai smegenys pažeidžiamos, pabrinksta, atsiranda encefalito požymių, o kartais ir mikroabscesų. Kai ligos eiga gerybinė ir laiku skiriamas tinkamas gydymas, pūlingas eksudatas darosi fibrininis, o veikiamas fermentų jis pamažu rezorbuojasi. Atliekant mirusiųjų nuo bakterinio meningito autopsiją, svarbu įvertinti ne tik patologinius kaukolės pokyčius. Meningokokinei infekcijai būdinga antinksčių kraujosruvos, pneumokokinei infekcijai – plaučių pokyčiai. Antrinio meningito kilmę gali paaiškinti pagrindinės ligos požymiai ar infekcijos židiniai. Reikia pasinaudoti ir atitinkamais bakteriologiniais tyrimais, ypač jei meningito etiologija nebuvo nustatyta.

Klinika ir diagnostika. 
I. Bakterinis pūlingas meningitas

Meningokokinis meningitas.  Meningokokinis meningitas dabar laikomas viena iš meningokokinės infekcijos formų. Skiriama: meningokokų nešiojimas, ūminis rinofaringitas, meningokokemija (taip pat žaibinė), meningitas, meningoencefalitas, mišri forma (meningokokemija ir meningitas) ir retos formos (endokarditas, artritas, pneumonija, iridociklitas, uretritas). Praeityje ši infekcija pasireikšdavo epidemijomis, kurių paskutinioji siautėjo ir Lietuvoje 1971–1985 m. Pavienių atvejų pasitaiko ir dabar, juos sukelia B meningokokų tipas. Užkrato rezervuarą sudaro meningokokų nešiotojai, kurių pagausėja prieš epideminį protrūkį nuo 1–3 % iki 20–30 % visų ištirtų asmenų. Infekcijos plitimą gali skatinti gripas, atsiradę nauji meningokoko tipai (A, C), ankštos blogai vėdinamos patalpos, ypač vaikų kolektyvuose, kareivinėse. Meningokokinis rinofaringitas – lengva lokalizuota ligos forma. Nuo virusinio rinofaringito skiriasi tik neutrofiline leukocitoze. 1⁄3 ligonių gali visai nekarščiuoti. Sukėlėjų randama nosiaryklės išskyrose. Liga gali pereiti į generalizuotą formą. Dažniausia generalizuota šios ligos forma – meningokokemija. Jos pradžia ūminė, su šaltkrėčiu, aukšta (39–40 °C) temperatūra, galvos skausmu, taškinėmis petechijomis, kurios gali didėti iki stambių, kampuotų (žvaigždiškų) tamsių dėmių. Jų būna ant galūnių, liemens, veido, net vokų junginėje. Kartais didelės hemoragijos nekrozuoja ir tenka persodinti odą ar net amputuoti pirštų galus. Pasitaiko ir mažiau būdingas rausvas makulopapulinis bėrimas. Meninginių simptomų gali ir nebūti, smegenų skystis – normalus arba mažai pakitęs, iš jo galima išauginti meningokoką. Žaibinė meningokokemija (Waterhouse-Friderichsen sindromas) skiriasi tuo, kad labai greitai progresuoja, valandomis gausėja hemoragijų, ištinka infekcinis-toksinis šokas, koagulopatija bei antinksčių nepakankamumas. Vėliau gali prisidėti ir ūminis inkstų nepakankamumas. Šie ligoniai dažniausiai miršta. Meningokokinis meningitas apie 70 % ligonių pasireiškia kartu su meningokokemijos požymiais. Visada esti ūminė pradžia, aukšta temperatūra, galvos skausmas, vėmimas, padidėjęs jautrumas garsui, šviesai, prisilietimui. Anksti išryškėja meninginiai požymiai (opistotonusas, Kernigo, Brudzinskio simptomai). Kūdikiams išsipučia momenėlis. Ligonio veidas būna paraudęs, akys hiperemiškos, dažna lūpų pūslelinė. Pilvo odos, skrotalinis refleksai išnykę arba susilpnėję. Dėl smegenų edemos gali pritemti sąmonė, pasireikšti traukuliai. Jei atsiranda bulbarinių nervų pažeidimų, spazminė galūnių parezė, patologiniai refleksai, hiperkinezės, kloniniai traukuliai, ištinka koma – liga vadinama meningoencefalitu. Iš meningito komplikacijų pažymėtinas pailgųjų smegenų įstrigimas į didžiąją angą, sutrikdantis gyvybines funkcijas. Ependimatitas sukelia mieguistumą, pažeidžia psichiką, padidina raumenų tonusą, skatina hidrocefaliją. Dabar dažnesnės gana lengvos komplikacijos – klausos nervų pažeidimas, psichikos sutrikimai, hipertenzinis ir astenovegetacinis sindromai. Prognozė labai priklauso nuo ligos formos ir gydymo savalaikiškumo. Pavojingiausia gyvybei yra žaibinė meningokokemija, nuo kurios miršta apie 60–70 % ligonių, taip pat pūlingas meningitas vaikams. Suaugusiųjų mirštamumas nuo meningito dabar esti 5–10 %. Meningokokų nešiojimą bei rinofaringitą padeda nustatyti nosiaryklės medžiagos pasėlis. Meningokokemiją reikia įtarti, kai atsiranda hemoraginis bėrimas 1–2-ą ligos dieną su aukšta temperatūra, intoksikacija, kartais ir meninginiais simptomais. Kraujyje ryški neutrofilinė leukocitozė, padidėjęs ENG. Diagnozė patvirtinama kraujo tepinėlyje ir storame laše nustačius būdingų gramneigiamų diplokokų, išsidėsčiusių ląstelėje ir už jos ribų. Šis greitasis metodas ypač naudingas skubiais atvejais (žaibinė meningokokemija), kai nėra laiko atlikti kitus tyrimus – kraujo, smegenų skysčio pasėlius bei smegenų skysčio mikroskopiją, kuri dažniausiai patvirtina meningokokinio meningito diagnozę. Jei yra meninginių simptomų, atliekama juosmeninė punkcija, kurios metu nustatomas padidėjęs smegenų skysčio spaudimas, smegenų skystis dažniausiai pūlingas – drumstas, balkšvas, ryškiai teigiama Pandy reakcija, padidėjęs baltymų kiekis, didelė neutrofilinė citozė (tūkstančiai ląstelių 1 mm3), truputį sumažėjęs gliukozės kiekis. Bakteriologiniam pasėliui tinka tik šiltas smegenų skystis. Antibiotikais gydytam ligoniui sukėlėjas retai nustatomas. Meningokokemija skirtina nuo sunkaus gripo, hemoraginio vaskulito, kitos kilmės sepsio, rečiau nuo vaistaligės bei žarnyno infekcijų. Meningokokinį meningitą dažniausiai tenka skirti nuo kitų pirminių bei antrinių pūlingų bakterinių meningitų, rečiau tuberkuliozinio ar virusinio meningito. Atskirti nuo smegenų absceso, naviko, kraujagyslių aneurizmos padeda židininiai simptomai, likvoro, akių dugno vaizdas, kaukolės rentgenograma, kompiuterinė tomograma bei magnetinis rezonanso tyrimas.

Pneumokokinis meningitas.  Pneumokokinio meningito atvejai sporadiniai, bet sudaro 10–20 % visų bakterinių meningitų. Gali pasireikšti kaip pirminis arba antrinis esant pneumonijai, otitui, sinusitui, sepsiui, endokarditui. Gana dažnai ligoniai nurodo praeityje buvusias galvos traumas. Dažniau suserga kūdikiai ir vyresni (50–60 metų) asmenys. Klinika panaši į meningokokinio meningito, tik sunkesnė. Pirmomis ligos dienomis niekada nebūna odos bėrimo. Jau 2–3-ią ligos dieną, be ryškių meninginių simptomų, gali pasireikšti židininiai smegenų bazės pažeidimo požymiai, sąmonės sutrikimas, traukuliai, patologiniai refleksai (meningoencefalitas). Pneumonija gali prasidėti kartu su meningitu kaip bakteriemijos išraiška. Smegenų skystis – labai pūlingas, neretai žalsvas. Tiriant mikroskopiškai ir atliekant pasėlį, galima surasti gramteigiamą S. pneumoniae diplokoką, kuris išsidėsto už ląstelės ribų. Tikslingi ir kraujo pasėliai, ypač įtarus sepsį. Mirštamumas siekia 10–20 %.

H. influenzae sukeltas meningitas.  H. influenzae sukeltas meningitas – dažnas kūdikiams, bet pasitaiko ir suaugusiesiems, ypač esant nusilpusiam imunitetui. Kai kuriose šalyse pastaraisiais metais jis padažnėjo ir ėmė net vyrauti. Iš pradžių gali būti rinitas, otitas, sinusitas ar pneumonija. Meningitas prasideda iš lėto, pasireiškia netaisyklingo tipo karščiavimu. Meningokokiniu meningitu suserga normalaus svorio vaikai, nesirgę jokiomis ligomis, o šiuo meningitu serga mažo svorio vaikai, sergantys rachitu, dažnai – ŪVRI. Židininiai simptomai pasireiškia retai ir vėlai. Dėl bakteriemijos neretai padidėja kepenys ir blužnis. Kraujyje – ryški neutrofilinė leukocitozė. Smegenų skystis būna drumstas ne tik dėl saikingai padidėjusios neutrofilinės citozės, bet ir dėl didelio kiekio H. influenzae – polimorfiškų gramneigiamų lazdelių. Jos nustatomos mikroskopuojant likvorą, atliekant likvoro bei kraujo pasėlius. Laiku diagnozavus ir adekvačiai gydant, prognozė gera, ypač suaugusiesiems. Smegenų skysčio sanacija gali užtrukti. Kūdikių mirštamumas siekia 10–15 %.

Kiti bakteriniai pūlingi meningitai.  Kiti bakteriniai pūlingi meningitai, sukelti stafilokokų, streptokokų, pseudomono bei žarnyno bakterijų, paprastai yra antriniai. Ypač audringa klinika būdinga stafilokokiniam meningitui, greitai pereinančiam į meningoencefalitą. Jo metu gali atsirasti taškinių hemoragijų ir kitų septicemijos požymių (toksikozė, pneumonija, širdies veiklos sutrikimai). Neretai formuojasi smegenų abscesų. Mirštamumas siekia 20– 30 %. Šis meningitas pasitaiko retai, būna susijęs su trauma. Ypač sunki eiga būna Pseudomonas aeruginosa sukelto meningito. Jam prasidėti didelę reikšmę turi sukėlėjo atsparumas, disbakteriozė, dėl kurios pasireiškia bakteriemija, meningitas, meningoencefalitas neretai su piocefalija.. Smegenų skystis tirštokas, melsvai žalsvas, su dideliu baltymo kiekiu ir neutrofiline pleocitoze. Nepaisant šiuolaikinio gydymo, prognozė dažniausiai bloga. Kitų bakterijų – Fridlanderio lazdelių, salmonelių, klebsielių, žarnyno lazdelių bei protėjų – sukeltas meningitas neturi išskirtinių ypatumų, jo eiga labiau priklauso nuo ligonio amžiaus ir organizmo reaktyvumo. Šių antrinių bakterinių meningitų diagnostika tokia pat, kaip pirminių. Be bakteriologinių kraujo bei smegenų skysčio tyrimų, jų kilmę išaiškinti padeda nustatyti infekcijos židiniai, pagrindinės ligos diagnozė, eksudatas, odos pūliniai, o kartais skreplių bei išmatų bakteriologiniai tyrimai.

Gydymas. Ligoniai gydomi stacionare, jei reikia – intensyviosios terapijos (reanimacijos) skyriuose. Naudojamos etiotropinės, patogenezinės bei simptominės priemonės. Iš etiotropinių preparatų veiksmingiausi yra antibiotikai. Parenkant juos, reikia atsižvelgti į sukėlėjo rūšį, jo jautrumą antibiotikams, taip pat jų gebėjimą praeiti hematoencefalinį barjerą. Deja, gydymą dažnai tenka pradėti dar nenustačius sukėlėjo, o neretai etiologija ir nepaaiškėja. Parinkti antibiotikus empirinei terapijai padeda klinikos bei patogenezės duomenys, pagal kuriuos galima įtarti bent gramteigiamų ar gramneigiamų sukėlėjų grupę. Jei ši grupė neaiški, tenka skirti plataus veikimo spektro preparatų. Rekomendacijos juos vartoti pastaraisiais metais šiek tiek pasikeitė. Dabar nesiūloma skirti anksčiau dažnai vartotų aminoglikozidų (gentamicino) dėl silpnos jų penetracijos į smegenų skystį, taip pat chloramfenikolio (levomicetino), veikiančio bakteriostatiškai, todėl per lėtai, be to, šis antibiotikas veikia toksiškai. Dabar pagrindinis antibiotikų vartojimo būdas – intraveninis. Tik tada, kai nėra galimybės šiuo būdu pasinaudoti ar yra lengva ligos eiga, jų švirkščiama į raumenis. Į juosmeninę stuburo dalį antibiotikų skiriama tik išimtiniais atvejais, kai smegenų skystyje nuolat nustatoma bakterijų. Gydyti antibiotikais svarbu pradėti kuo anksčiau. Endotoksikozės stiprėjimo grėsmė nuo didelių baktericidinių antibiotikų dozių dabar laikoma nepagrįsta. Taigi empiriniam gydymui, nežinant ligos sukėlėjo, siūloma skirti cefotaksimą (po 2,0 g kas 6 val.) arba ceftriaksoną (po 2,0 g kas 12 val.) su ampicilinu (12 g per parą). Jeigu ligonį pirmą susirgimo dieną išberia, galima pradėti skirti benzilpenicilino (penicilino G) 18–24 mln. per parą. Ligoniams po galvos traumų operacijų, kuriems yra smegenų skysčio nuosrūviai (šuntai), tikslinga skirti vankomiciną ir ceftazidimą (2 g 2 kartus per parą). Jei nėra pakankamo klinikinio bei likvorologinio efekto (kontrolinė punkcija) per 3–4 dienas, antibiotikus reikia keisti. Me- ningokokinio bei H. influenzae lazdelės sukelto meningito gydymo trukmė – 7–10 dienų, o kitų – 10–21 diena, kol citozė smegenų skystyje sumažėja iki 100 mm3 ir pradeda vyrauti limfocitai. Iš patogenezinių priemonių dehidratacijai skiriama 15 % manitolio (200–400 ml 1–2 kartus per parą infuzijos būdu), furozemido, 5–10 % gliukozės, Ringerio tirpalų. Skysčių kiekis – 2–3 litrai per parą, atsižvelgiant į skysčių ir elektrolitų pusiausvyrą bei hemodinamiką. Skysčių perdozavimas gali skatinti smegenų edemą. Jai mažinti vartojama ir gliukokortikoidų – 60–90 mg prednizolono arba 0,15 mg/kg deksametazono kas 6 val. 4–5 dienas. Gali prireikti vaistų karščiavimui mažinti, traukuliams slopinti, širdį stimuliuojančių ir kitų simptominių vaistų. Ištikus komai, stebimos gyvybinės funkcijos, skiriama deguonies, valomi kvėpavimo takai. Trinkant kvėpavimui, prijungiama dirbtinė plaučių ventiliacija. Diagnozavus meningokokinį meningitą, apsiribojama gydymu tik penicilinu. Jei jis neefektyvus arba netoleruojamas, tikslinga skirti ampicilino po 4–6 g per parą, derinant jį su III kartos cefalosporinais. Gydant žaibinę meningokokemiją, be antibiotikų, vartojamos priemonės nuo šoko: skubiai į veną lašinama dekstrano (reopoligliukino), 10 % gliukozės, Ringerio tirpalų, didelės prednizolono dozės (po 30–60 mg kas 30 min. iki 10–20 mg/kg per parą), taip pat lašinama dopamino. Dehidratacija netaikoma, kol nesunormalėja kraujospūdis. Acidozės korekcijai lašinama 4 % sodos tirpalo, koagulopatijos profilaktikai skiriama heparino po 5 000 VV 4 kartus per parą. Kartais taikoma hemosorbcija ar plazmaferezė. Pneumokokų, streptokokų sukeltas meningitas, kaip ir meningokokinis, gydomas benzilpenicilinu, tik vartojamos didžiausios jo dozės (iki 32 mln. VV) ir ilgiau. Alternatyvūs arba papildomi antibiotikai – ampicilinas, III kartos cefalosporinai (ceftriaksono 2 g 2 kartus per parą), vankomicinas. Stafilokokinis meningitas gydomas ceftriaksonu (3 g 4 kartus per parą) arba vankomicinu, meroponemu, linezolidu (600 mg 2 kartus per parą). Gydant gramneigiamų lazdelių – influenzos, žarnyno lazdelių, salmonelių, protėjų, klebsielių – sukeltą meningitą, skiriama ampicilino ir trečios kartos cefalosporinų. Pseudomonų sukeltam meningitui gydyti, be cefalosporinų, dažnai tenka skirti meropenemo (meronemo) 2 g kas 8 val., tobramicino. Sveikimo periodu tinka vitaminai, nootropai, mikrocirkuliaciją gerinantys preparatai.

Profilaktika.  Bakterinio pūlingo meningito profilaktikos galimybės yra ribotos. Pirminio meningito profilaktikai svarbios socialinės ir buitinės sąlygos, antrinio – medicinos pagalbos lygis, leidžiantis nustatyti ir išgydyti infekcijos židinius, sepsį, plaučių uždegimą, žarnyno infekcijas. Svarbu išvengti hospitalinės infekcijos, disbakteriozės, imunosupresijos, galvos traumos. Taikoma specifinė profilaktika vakcina: nuo H. influenzae – kūdikiams, nuo pneumokokinės infekcijos – senyviems asmenims, nuo meningokoko A ir C tipų – epideminių protrūkių atvejais arba išvykstant į endemines šalis (pvz., centrinę Afriką). Protrūkių metu kontaktiniai asmenys tiriami dėl meningokokų nešiojimo. Nešiotojai gydomi chloramfenikoliu (levomicetinu) arba eritromicinu. Vaikų kolektyvai, kuriuose nustatyta ši infekcija, stebimi 10 dienų. Stiprinamos sanitarinės priemonės. Jei suserga daugiau vaikų, tenka laikinai išformuoti kolektyvą.

II. Bakterinis serozinis meningitas

Tuberkuliozinis meningitas. Tuberkuliozinis meningitas sudaro iki 2–3 % visų tuberkuliozės apraiškų. Dažniausiai jis yra antrinis, pasireiškiantis sergant plaučių, limfmazgių bei kitų organų tuberkulioze, kai įvyksta hematogeninė diseminacija. Beje, neretai meningitas būna pirmasis signalas apie esančią aktyvią tuberkuliozės infekciją. Pirminiu tuberkulioziniu meningitu gali susirgti žmogus, artimai bendravęs su asmeniu, sergančiu atvira plaučių tuberkuliozės forma. Meningito pradžia – lėta arba poūmė. Atsiranda silpnumas, nuovargis, prakaitavimas, pablogėja apetitas, skauda galvą. Temperatūra dažnai subfebrili ar net normali. Meninginiai simptomai ryškėja laipsniškai, neretai jie disocijuoti, nevienodai stiprūs. Stebima hiperestezija, ryškus dermografizmas. Po 7–10 dienų gali išryškėti smegenų pagrindo, ypač III ir VI nervų poros, pažeidimai, pasireiškiantys akių bei veido inervacijos sutrikimais – pablogėjusia rega, diplopija, vokų ptoze, veido asimetrija. Ligą įtarti padeda persirgta tuberkuliozė, kontaktas šeimoje, asocialus gyvenimo būdas, alkoholizmas, plaučių rentgeninis vaizdas, meningito klinika. Diagnozė patvirtinama atlikus juosmeninę punkciją – skystis skaidrus arba silpnai opalescuojantis, vėliau – gelsvas (ksantochromiškas), Pandy reakcija aiškiai teigiama, baltymo – 2–3 g/l, citozė – 200–800 mm3. Tai rodo baltyminę / ląstelinę disociaciją. Ląstelių pobūdis, ypač ligos pradžioje, būna mišrus. Dažniau vyrauja limfocitai (apie 60 %), bet yra ir neutrofilų, monocitų, makrofagų („marga citozė“). Likvore sumažėja gliukozės ir chloridų kiekis. Sumažėjęs likvoro gliukozės kiekis diagnostikai labai reikšmingas, bet jį reikia vertinti su esamu gliukozės kiekiu kraujyje. Po 12–24 val. likvoro mėgintuvėlyje susidaro švelnus fibrino tinklelis (primenąs apverstą eglutę), kuriame iki 70 % atvejų būna tuberkuliozės mikobakterijų. Jei tinklelis suyra, likvorą reikia centrifuguoti ir lazdelių ieškoti nuosėdose. Ligą laiku (iki 10 dienų) diagnozavus ir tinkamai gydant, pasveiksta daugiau kaip 90 % ligonių. Pavėlavus ją nustatyti, ligonis dažniausiai miršta per 2–3 savaites arba jam lieka sunkių pasekmių: hidrocefalija, epilepsija, galvos nervų pažeidimai, neuroendokrininė disfunkcija. Tuberkuliozinio meningito klinika gana polimorfiška, neretai atipiška. Todėl jo diagnostika kebli, dažnai nevienmomentė. KT matomi kaupiantys kontrastinę medžiagą sustorėję smegenų dangalai. Įtarus šią ligą, reikia konsultuotis su ftiziatrais, o ligonį, kuriam ji nustatoma, perkelti į specializuotą stacionarą. Gydoma ilgai. Vartojami antibiotikai (rifampicinas, streptomicinas), hidralazido dariniai (izoniazidas), etambutolis bei pirazinamidas.

Leptospirozinis meningitas.  Leptospirozinis meningitas pasireiškia iki 30– 40 % leptospiroze sergančių asmenų. Šia zoonoze apsikrečiama nuo graužikų, naminių gyvulių per užterštą vandenį, maisto produktus, pažeistą odą. Neretai liga susijusi su profesija. Lietuvoje kasmet užregistruojama apie 20 ligos atvejų. Susergama panašiai kaip gripu, ūmiai, su aukšta temperatūra, šaltkrėčiu. Skauda galvą, raumenis, ypač blauzdų. Akys hiperemiškos, kartais esama odenos kraujosruvų. Gali būti odos makulopapulinis ar hemoraginis bėrimas, veido pūslelinė. Po kelių (3–5) dienų išryškėja inkstų bei kepenų pažeidimas, patologiniai šlapimo pokyčiai, gelta. Tiriant kraują, nustatoma ryški neutrofilinė leukocitozė. Jei atsiranda meninginių simptomų, atliekama juosmeninė punkcija. Likvoras būna skaidrus, kartais gelsvas (dėl bilirubino), jame nedaug (0,6–0,9 g/l) baltymo, citozė – limfocitinė (200–800 mm3 ar daugiau). Diagnozei patvirtinti mikroskopu ieškoma leptospirų kraujyje, likvore, o nustojus karščiuoti – šlapime. Tačiau patogiausia yra leptospirų mikroagliutinacijos reakcija su ligonio kraujo serumu, kuri laikoma teigiama pradedant titru 1 : 100, kuris vis didėja. Gydoma penicilinu – po 3 mln. VV 6 kartus per parą 8–10 dienų arba III kartos cefalosporinais (ceftriaksonas), prireikus – patogeneziniais vaistais. Pavojus gyvybei kyla prasidėjus kraujavimui ar inkstų nepakankamumui, nuo kurio neretai gelbsti tik hemodializė.

Listeriozinis meningitas. Listeriozinis meningitas taip pat yra viena iš klinikinių zoonozinės ligos – listeriozės – formų. Listeria monocytogenes rezervuaras – daugelis gyvūnų. Žmogus apsikrečia juos prižiūrėdamas, valgydamas nevirtus jų produktus. Šios judrios gramteigiamos lazdelės per kraują patenka į daugelį organų – limfmazgius, kepenis, blužnį, plaučius, smegenis ir jų dangalus, kur sudaro smulkius nekrozinius mazgelius (listeriomas). Listerijos turi neurotropišką toksiną, todėl, be angininės, sepsinės, limfmazginės ligos formų, dažna ir nervinė (meningoencefalitinė) forma. Ja sergant, be karščiavimo ir bendro negalavimo, išryškėja meninginis sindromas, dažnai su encefalito požymiais. Smegenų skystis iš pradžių esti serozinis, su nedidele limfocitine citoze. Vėliau, ypač negydant, jis darosi pūlingas. Etiologinė diagnostika – pirmiausia bakteriologinė, tiriamosios medžiagos (ir likvoro) sėjant į terpes. Šiuo metodu 1985 m. ir 2002 m. listeriozinis meningitas buvo nustatytas Vilniuje, o 1998 m. – Kaune. Gali būti atliekamos ir serologinės reakcijos: KSR, NHAR, IF, agliutinacija su laboratoriniais diagnostikumais ar ligonio (auto) kultūra. Rečiau diagnozei nustatyti atliekami odos ir biologiniai mėginiai. Listeriozei gydyti tinka daugelis antibiotikų: penicilinas, eritromicinas, tetraciklinas, dabar dažniausiai vartojamas ampicilinas (po 2 g kas 4 val.) arba amoksicilinas (8 g per parą), ampisulcilinas (12 g per parą). Sunkiais atvejais gali prireikti antibiotikų derinių su biseptoliu (TMP/SMX ), taip pat gliukokortikoidais.

Bakterinės kilmės serozinis meningitas gali pasireikšti ir sergant daugeliu kitų infekcinių ligų: neuroborelioze, neurosifiliu, ornitoze, brucelioze, vidurių bei dėmėtąja šiltine,mikoplazmine infekcija, kandidoze ir kt. Joms diagnozuoti taikomi specifiniai diagnostikos metodai. Kartu svarbu įvertinti ir likvoro pokyčius, kurie svarbūs gydymo trukmei nustatyti, spręsti apie pasveikimą. Šio meningito gydymas ir profilaktika visiškai priklauso nuo pagrindinės ligos.

Klinikinė neurologija. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas/ Budrys V. – Vilnius: UAB „Vaistų žinios“, 2009. - 990 p.