Diagnozė – vėžys. Kaip gyventi toliau?

Vakarų Europos, Šiaurės Amerikos šalyse ir Lietuvoje dažniausia moterų onkologinė liga yra krūties vėžys. Šalyje kasmet diagnozuojama daugiau kaip 1000 naujų krūties vėžio atvejų. 2000 metais krūties vėžys diagnozuotas 1270 moterų. Gimdos kaklelio vėžys – viena iš pikčiausių onkologinių ligų. 1990 m. sergamumas gimdos kaklelio vėžiu padidėjo apie 68 proc., o mirštamumas nuo jo – apie 25 proc. 2003 m. Lietuvoje šia liga susirgo net 462 moterys. Tokią situaciją lemia vėlyva ligos diagnostika ir nepakankama prevencija.
 

Jei prieš keliasdešimt metų vėžio diagnozė reiškė skausmingą mirtį, tai paskutiniuoju metu vėžys tapo sunkia lėtine liga, gydoma ilgą laiką. Išgyvenamumo rodikliai tampa panašūs į kitų lėtinių ligų. Medicinos mokslas progresavęs tiek, kad galima užkirsti kelią ligai pačioje jos pradžioje. Galima vėžio, kaip ir kitų ligų, profilaktika. Deja, ne tik pacientai, bet ir medikai dar neskiria tam pakankamai dėmesio. Jei moterys bent kartą per metus lankytųsi pas specialistus, joms būtų laiku nustatomos ir gydomos ikivėžinės formos, tuomet vėžys taip dažnai neišsivystytų. Vėžio profilaktika yra labai svarbi, nes ikivėžiniai pakitimai dažniausiai nesukelia jokių pastebimų klinikinių simptomų. Tačiau jie gali tapti tolesnių lėtai vykstančių ląstelių transformacijų, kurios baigiasi vėžiu, pradžia. Kuo ankstyvesnės stadijos vėžys diagnozuojamas, tuo didesnė tikimybė jį išgydyti.
 

Požiūris į ligą


Nors anksti pradėjus gydyti rezultatai paprastai būna geri, moters sąmonėje vėžio diagnozė dažnai reiškia neišgydomą ligą, ir pirmiausia kylanti emocija yra baimė. Baimė gali būti ir teigiama emocija, skatinanti profilaktiškai tikrintis. Tačiau, kai baimė per didelė, ji tampa kliūtis adekvačiai reakcijai. Iš baimės atsiranda neadekvati gynyba – vengimas. Vengiama ne tik galvoti apie ligos galimybę, tikrintis profilaktiškai, bet ir kreiptis į gydytoją jau esant aiškiems ligos simptomams. Būtent todėl dažnai nustatoma uždelstos ligos atvejų. Visų medikų pareiga – šviesti visuomenę, aiškinti apie geras prognozes anksti diagnozavus vėžį, stengtis išsklaidyti pasenusį požiūrį į šią ligą.


 

Psichologinė reakcija į vėžio diagnozę


Diagnozavus vėžį, moteris išgyvena didelį liūdesį ir sielvartą. Didžiausią stresą sukelia pats požiūris į ligą, nes vėžys asocijuojasi su kažkuo baisiu ir nenugalimu.
Vis daugiau kalbama, kad psichikos būsena turi didelę reikšmę įvairių ligų atsiradimui ir eigai. Manoma, kad vėžio atsiradimui turi reikšmę ilgalaikiai bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmai. Tokių jausmų kankinamas žmogus įsiteigia sau nesąmoningas nuostatas: „nenoriu gyventi“, „lėtai naikinu save“, o imuninė sistema tik įvykdo psichikos nurodymus. Kita vertus, psichikos būsena turi didelę reikšmę pacientės pasveikimui. Iš onkologinių ligonių, kurie į savo ligą žiūrėjo kaip į lėtinę, o ne mirtiną ligą, grupės išgyveno du trečdaliai.
Vėžio diagnozė pirmiausia asocijuojasi su netektimi. Netektis gali būti reali ir įsivaizduojama, numanoma. Psichologijoje yra skiriamos šešios netektys:
• Materialinė (asmeninės nuosavybės).
• Asmens (skyrybos, mirtis).
• Vaidmens (darbo, sutuoktinio praradimas, vaikų išėjimas iš namų).
• Funkcinė (klausos, regėjimo, sugebėjimo dirbti, apsitarnauti save praradimas).
• Sisteminė (didelis gyvenimo pasikeitimas, pvz., emigracija, kalėjimas).
• Neįgyvendintų troškimų ir svajonių netektis (suvokimas, kad to, ko labai trokšta, niekada nebebus).
Kiekviena netektis sukelia sielvartą, gedėjimo reakciją.
Susirgusi vėžiu pacientė gali patirti keturias netektis: funkcinę (netenkama fizinių jėgų), vaidmens (darbingumo praradimas), sisteminę (gyvenimo būdo pasikeitimas) ir troškimų neišsipildymo (tenka susitaikyti, kad daug ko jau niekada nebebus).
Moters, sužinojusios, kad serga vėžiu, psichologinė būsena praeina keletą fazių: neigimo, pykčio, derybų, depresijos, susitaikymo. Kad ir kaip moteris kentėtų, visos šios stadijos yra reikalingos. Pvz., neigimas, yra lyg apsauginis barjeras šoko metu, leidžia sukaupti jėgų ir apsiprasti su sunkia žinia ar netektimi.
Antroji stadija – pyktis: „Kodėl man tai atsitiko? Ką aš blogo padariau? “ ir pan. Vėliau prasideda derybų stadija: „Ką daryti, kaip gyventi toliau?“, dar vėliau – depresijos stadija, kai pacientė sielojasi dėl ligos ir savijautos. Labai svarbu, kad depresija neužsitęstų pernelyg ilgai, kad kuo greičiau ją pakeistų susitaikymo su liga stadija.
Dirbant su ligone svarbu gerbti jos jausmus, nenuvertinti „nebrandumo“ ir nesugebėjimo susitaikyti su situacija. Tik sėkmingai praėjusi visas stadijas ligonė gali išsiugdyti viltį. Tai nebūtinai viltis pasveikti. Net suvokdamas mirties artėjimą, ligonis gali žvelgti į gyvenimą su viltimi pamatyti brangų žmogų, sutikti pavasarį ir t.t. Dirbant su sunkiais vėžiu sergančiais ligoniais vienas svarbiausių psichoterapinio darbo elementų yra vilties skatinimas. Nors teisiniu požiūriu ligoniui visada turime sakyti tiesą, tačiau svarbu prisiminti, kad kartais tiesa gali žmogų net nužudyti. Reikia jautriai reaguoti į paciento klausimus, kurie atsispindi, kiek jis yra pasiruošęs priimti informacijos.
 

Reakcija į grožio praradimą


Klinikinė depresija sergant vėžiu pasireiškia nuo 16 iki 50 proc. atvejų. Moterys, ypač po radikalesnio gydymo (operacijos ar chemoterapijos), kai pablogėja išvaizda (suprastėja odos būklė, pakinta veido spalva, slenka plaukai, gali pakisti svoris ir kt.), jaučia didelį nerimą, kuris išlieka gana ilgai. Būtent šiuo periodu labai svarbi kvalifikuoto psichologo, psichiatro pagalba.
Moterys, sergančios krūties ar gimdos vėžiu, dažnai baiminasi, kad, netekusios šių moteriškumą simbolizuojančių organų, gali netekti ir sutuoktinio. Slepia, kad buvo atlikta operacija, pašalinta gimda, nes bijo būti paliktos.
Moteriai prarasti grožį ir žavesį, ypač gana jauno amžiaus, yra didžiulis emocinis, fizinis ir psichinis stresas. Net praėjus 3 metams po onkologinės ligos diagnozavimo, 20–30 proc. ligonių išlieka nerimo sutrikimas.
Visais atvejais šalia psichoterapijos reikia ir atitinkamo medikamentinio gydymo.
 

Psichoterapinė pagalba


Psichoterapija gali ne tik pagerinti gyvenimo kokybę, bet ir sumažinti fizinį skausmą ar net prailginti gyvenimo trukmę. Veiksmingai gali būti taikoma tiek individuali, tiek grupinė psichoterapija, yra specialios atsipalaidavimo technikos, kurių metu pacientės išmokomos palaikyti gerą psichologinį kontaktą su aplinka, didinti savęs suvokimo laipsnį, išsakyti savo emocijas – baimę, liūdesį, nerimą.
Labai svarbu išmokyti pacientę atsikratyti blogų minčių, gerinti psichologinį kontaktą su artimaisiais, taip pat išgirsti kitus žmones, jų problemas ir skaudulius.
Būtina išmokyti ligonę tiksliai suformuoti bei išsakyti savo poreikius, mintis, išgyvenimus, nes nuo to labai priklauso ir tolesnio gydymo sėkmė.
• Priminkite pacientei, kad vėžys šiuo metu dažnai yra visiškai pagydomas.
• Skatinkite nepasiduoti abejonėms, pykčiui ir nevilčiai bei daryti tai, apie ką visada svajoja, – yra pavyzdžių, kad tai net gali padėti pasveikti.
• Padėkite pacientei suprasti ir užjausti savo artimuosius – jiems taip pat nėra lengva.
• Priminkite, kad bet kokiu atveju – gyvenimas tęsiasi ir nereikia pasiduoti nevilčiai bei juodoms mintims.

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai