2015-12-31 08:12
aš dažnai abejoju-kur ir kiek žmogus gali lemti, keisti savo gyvenimą pats, būti atsakingas už savo laimę, o kiek jam yra neišvengiamai primetama, supančiojama, kiek jis yra priklausomas nuo išorės, nuo kitų žmonių, o gal nuo likimo.kuris kelias tas tikrasis-ar kai eini su logika, apsidraudimu, ar kai klausai jausmų, širdies, lemties ženklų paisai.sijoti ir sijoti patyrimus, jausmus, klaidas, įvykius.savo, kitų, šiaip...sako, tik turėk svajonę...tačiau ar užteks jai įgyvendinti kūrybiškumo, jėgų, išminties...šis galios šaltinis yra taip giliai po įstatymais, draudimais, terminais, skalbiniais, pinigų trūkumu, nesveikata, nemandagumu,paklydimais...kaip prisikasti prie tų vidinių turtų-savojo Aš ir Dievo pajautimo, gryno šaltinio, Sielos.ar tai dar yra iš tikro, ar tai nėra užpilta sumaištimis, reikalais, pareigom, reikia nereikia, baimėm, prisitaikymu.nešvara kažkokia, lyg voratinkliais, iš kurių taip sudėtinga išsivaduoti, o gal ir neįmanoma.o gal tiesiog privaloma, jei nori būti laimingas.dėkinga, kad tai bent KARTAIS BLYKSTELI AR PAŠNIBŽDA.gal nuo dėkingumo reiktų ir pradėti. dėkingumas atveria kelią paprastumui-norui apsivalyti, pasitenkinti su daug mažiau, bet gryniau, natūraliau.paprastumas ateina su tvarka-išorine ir vidine.tvarka apdovanoja aiškumu ir harmonija.o ši suteikia ramybės, kuri reikalinga grožiui įvertinti, pajausti.grožis atveria širdis džiaugsmui.aha, viską lyg fain sudėliojau, tik kaip atrasti jėgų nustoti dauginti tai, kas nėra nei dėkingumas, nei paprastumas, nei harmonija.kaip rasti tą takelį, kuris laviruotų gražiai tarp vidinių ir išorinių dalykų, tarp dvasinių ir materialių.kaip lynu eiti čia gal..ir toj, ir kitoj pusėj ima skaudėti, jei pernelyg pasuku. na, bet visa laimė, kad bent KARTAIS BLYKSTELI AR PAŠNIBŽDA. nežinau , kas tai būna...gal Dievas.o gal ne blyksteli, ne pašnibžda, gal yra gilumoje gilumoje, tik kai nustumdai , nuvalai, nugramdai, atpainioji ir randi...bet kas tai.nežinau.nuojauta gal.ar dar neužmušta, neužspardyta, neištrinta siela, sieliūkštė.
