Vakar, kai mane posėdyje suerzino,tai šiandien tokia diena,kai nieko nesinori veikti. Lyg išsunkė paskutinius optimizmo likučius. Gal ne ta kaltė,gal tik lašas,kuris perpildė taurę.
Matyt,mano džiaugsmo hormonai visai išdžiūvę. Net niekas nesudrėkina. Turbūt negersiu rytais to ketvirčio clonazepamo,jis tik slopina,sunkdamas paskutinę gyvybę. Man jau darosi sistematiškai prastai. Toks vaizdzelis.
Dar: skambino Viltė,nežinau ir ką patarti-vienose ašarose. Nori namo,nes kambaryje esančios moterys,jos negali suprasti. Manau,kad taip ir reikia,nes rezultato jokio. Pasiūliau grįžti ir kreiptis pas Neverauską,nežinau jokio gudresnio varianto.O pagalba reikalinga skubi.