2015-05-09 13:05
O as dar noriu pasakyti del to jautrumo dovanos kitiems, kaip man pavyko. As is pradziu bandziau. Pavyzdziui, per negaliu ateinu pas mama, mamai lova pakloju. O ji man sako - vaikeli, tu pati serganti, nereikia, zodziu, tarsi nepriima. Atnesu produktu - tai kam tu nesei, as grietines turiu, dabar suges. Ir iseinu kaip muse kandus, jos aimanavimu prisiklausius. Nepriima, kaip as isivaizdavau. Pasikalbeti su ja tai reikstu susigincyti, man apsiverkti ir vel labai lengvai pajusti, kad as ne tokia. Irgi is draugu radau pagalba. Dabar jau suprantu, kad man patinka buti atsakingai net ir tada, kai mama sito nesupranta: as vis tiek darau gera darba - jos sanariai nesveiki, jai vis tiek nors truputi lengviau, kai kazkas ta padaro, o jei ji dziaugtis nemoka, tai vis tiek tas geras darbas yra, man pries sazine ramu ir as vis tiek taip darysiu. Ir dabar jau pramokau paimti virsu virs jos nepasitenkinimo ir ji istirpsta. Apsikabinu - vis tiek ta bumbekle mano mama - sakau, kad kokios ten greitines du indelius tureti vis tiek geriau negu netureti arba kai ima del isplautu grindu burbeti, kad nereikia, as sakau - net labai reikia, nes zmogus turi svariai gyventi ir taip vis tiek maloniau. Dabar jau kai taip padarau, ji sau sypsosi patenkinta. Bet kiek man daug ir kartu nedaug reikejo, kad as jos aimanavima ir nepriemima prisijaukinciau...