2015-06-10 06:06
Labas rytas,
Mielos mergaitės man smagu, kad jūs čia esat ir galėtų būti jūsų dar daugiau. Tematika, kuri dabar dominuoja forume man nelabai įdomi, nes mano tikėjimas dievu yra labai paviršutiniškas ir praktiškai man jis nepadeda. O su problemų sprendimu jas ignoruojant aš irgi nesutinku, nes manau, kad tol kol pajiegiam, mes visi būtent tai ir darom. Bet ateina diena X kai problemos pasidaro tokio dydžio, kad ją ignoruoti nebeišeina. Ir tada reikia kitų būdų: vaistų, kad užmuštų užsiciklinusius psichinius procesus, terapijos, ar gal kardinalaus gyvenimo būdo pakeitimo, gal būt tikėjimo.
Vien gero elgesio taisyklės tada jau bejėgės. Kita vertus, kaip tik sulaikytas nepasitenkinimas, pyktis ar net neapykanta griauna psichikos pamatus.
Man savęs pažinimas (aišku, kartojuosi) yra labai racionalus. Na sakykim, aš pavogiau parduotuvėje pakelį saldainių. pavogiau, nes matyt to norėjau. Tačiau aš niekinu vagis, aš laikau save garbingu žmogum ir galų gale aš graužiu save kad peržengiau ribą. Bjauriuosi savim. Ką daryti? Užmiršti neišeina, klausytis muzikos nepadeda. Aš tikrai nežinau ką daryti tokiu atveju, nes man būtų labai blogai. Tektų galvoti apie tai, ko aš iš savęs reikalauju, kiek man sekasi tokia teigiama būti, ir kas darosi su ta mano dalim, kuri standarto neatitinka. Kai susitaikom su nestandartine savim, tai ir vadinasi priimti save tokią kokia esu.
Na o į psichoterapinę grupę vaikštau dėl to, kad kas nors išklausytų tuos mano šlykščius gyvenimo nuotykius, mintis ir tt. Ir tikiuosi, kad išgirdę nepasmerks, o pasakys - jo, aš suprantu tave, ir man taip buvo. Žmonėms taip būna...