2015-06-14 07:06
Sutinku ir su Veta, ir su Anonimu, tik negaliu sutikti su Daluze, kad jei nori laimes sau, turi galvoti tik apie savo gerovę. Aš taip nemanau. Galvodamas tik apie save, žmogus greit užtrokštų. Tiek galvodamas tik apie savo laimę asmeninę, tiek apie nelaimę, vargus. O kančios bijau tikrai tos na, kur iš tamsumo, iš kvailumo. Kartais jaučiu, kad skęstu savo egoizme, savo nesususitvarkyme, neišmanyme, iliuzijose, noruose, nuodėmėse.Ir ta kančia nešvari.Kančia dėl artimo bėdos, dėl to, kad mirė mylimas, kad serga vaikas, kad tėvas neišlipa iš alkoholizmo, kad pati padariau negerai ir gailiuosi-tai lyg švari kančia, taurinanti, atskleidžianti daug dalykų gyvenime. Nes per tai mes atrandame. Žinoma, ir per tas nešvarias kančias atrandame. Jos moko, kaip nereikia elgtis. laimė, kai žmogų tokios kančios veda aukštyn, bet jei neapsigraibai laiku, nepadarai išvadų, nepasimokai, tai gali skęsti toje duobėje visą gyvenimą, murkdytis. Va to tai bijau.Labai svarbu iš bet kokių gyvenimo įvykių, savo klaidų, nuopolių, paklydimų pasimokyti, nušviesėti. O ne pulti depresuoti.Deja, tai sunku labai. Bent man. atorodo, suprantu, noriu, bet ypač kai pervargstu, kai kas pažemina, na, sukyla tas ego ir pyktis ima, nerimai, savigaila,depresija puola.Pritruksta stiprybės dvasios ir išminties, deja:(Bet yra žmonių, kurie tarsi šviečia, lyg Dievo taip skirta. Gal iš vaikystės su tėvais tai gauta, gal tiesiog kaip Dievo dovana.Arba tai pasiekė save auklėdami, tobulindami dvasią.Eidami klupdami ir vėk kildami. Žaviuos tokiais, lenkiu galvą.