2015-05-07 17:05
Labai įdomu skaityti.Kiekvieno Jūsų pasisakyme yra tiesos, mano požiūriu. Kai man buvo blogai, aš labiausiai kabinaus į tikėjimą kažkuo kilnesniu, gražesniu,na, kad tai yra pasaulyje, į viltį,kad pagaliau baigsis kančios, nerimas, baimė, negalėjimas, kaltės jausmas, kad galėsiu mąstyti blaiviai, dirbti našiai ir kūrybingai, džiaugtis ir mylėti. Ta baisi būsena vedė prie daug ko, ėjau kelis metus pas gydytojus, kelis metus gėriau vaistus, bet negaliu tikrai pasakyti, ar jie darė blogiau, ar geriau. Bent man artimas žmogus pasakė, kad geriau man tapo, kai nustojau juos vartoti, nes tapau tiesiog natūralesnė.Taip iš šono matės:)) Na, psichoterpija man buvo nesėkminga, tik dar labiau išbalansuodavo, suteikdavo dar daugiau nerimo ir kaltės jausmo. Atrodė man, kad lyg būtų kažkokie štampai ir mane bandytų prie to pritraukti. Man reikėjo kažko aukštesnio, subtilesnio, keliančio aukštyn, suteikiančio vilties, atramos, tikėjimo. Atrodė man-aš viską iškentėsiu, kad tik žinočiau dėl ko tai. Bet kol kentėjau ir laukiau, žinojau, kad turiu iš paskutiniųjų kabintis su valios likučiais į pareigas, į žodį reikia, neapleisti darbo(ypač darbo), nepasiduoti, nes vaikai žiūrėjo į mane.O man atrodo, kad tėvai turi vaikams parodyti, kad gyvenime reikia sugebėti susidoroti su įvairiom situacijom. Gydytojai man sakė, kad nieko nebus,kad jau taip ir liks, kad yra taip ir viskas, o man atrodė-nesąmonė, aš rasiu,aš privalau. Depre atėmė daug iš manęs-valia tapo ne tokia stipri, sveikata fizinė aptrupėjo, susigadinau darbe autoritetą, nes kad ir kaip stengiaus dirbti ir neparodyti, kad sunku, bet vis vien matyti tai iš veido, laikysenos. Dažnai pagalvoju, kad visgi yra toks dalykas kaip tarsi pasislėpti po depre, nusimti atsakomybės jausmą už savo gyvenimą, apkaltinti ligą, kitus, likimą. Drąsos gal ir valios pritrūksta visgi atstovėti už save, ieškoti. Oi, nesu sveika, nesu stipri, kaip dažnai save kaltinu ir savim nusiviliu, kaip dažnai nevaldau blogos savijautos, minčių, jausmų, bet vis vien turiu kažkokios vilties, kad viskas bus gerai.Atsibundu ryte ir, atrodo, bijau gyventi, bus negerai, liūdna, sunku, nėra noro, bet sakau sakau sau-yra gerai, yra gerai, neišpindėk, nėr čia ko zysti, eik, dirbk, stenkis, nebūk nevėkšla, kas tavim pasirūpins jei ne tu pati,negalima ant kitų užsikrauti savo bėdom, pati jas prisišaukei, pati ir susitvarkyk su jom, esi atsakinga už daug ką, tai ir pirmyn.Gyvenimas gražus.Ir einu, o kur bezdėsies:))Ir randu dieną visokią-gerą, blogą, kaip mišrainę tokią:)) Žinoma, kai žmogui krizė, kai tas BUM, kaip sako Vienas, tai...tiesiog prakenti, pralauki.Inkšdavau tyliai. Man siūlė gultis į ligoninę ir t. t. Tiesiog pasiėmiau biuletenį porą kartų po porą savaičių ir...kaip ta žemė išsipūdymavau:)) reikia kartais leisti žemei pabūti be kultūrinių augalų-aparti ir nieko joje neauginti, tegu išsiguli.Atsijungi, nedirbi, negalvoji, nejauti, tik egzistuoji skausmingai ir lauki su viltim. Žinau, kad baisi depre ir kad žmogus tikrai be reikalo nelėks pas daktarus, manau, kad yra įdomesnių užsiėmimų, bet vis dėlto, be jų, dar reikia pačiam labai stengtis, jei nori visaverčio gyvenimo, o ne užsiliūliuoti, kad kažkas kitas padės. Pagelbėti kažkas gali laikinai, bet visą laiką bet kam atsibos šalia esanti auka.Tad nepasiduokim. Nėr ko kaltinti save, kad blogai jauties, ir eiti per negaliu, bet kai gerėliau, reikia ieškotis atsvaros, stiprinti nervus, kiek sugebi, keisti gyvenimą, požiūrį, spręsti problemas. kai blogai jaučiamės, visgi labai daug mąstom apie tai-kodėl taip ir tikrai anksčiau ar vėliau sumąstom, tik drąsos kartais pritrūksta gyventi, keistis. O kartais, manau, kai kuriem žmonėm tikrai yra patogu būti tuo depresiku. Manau, kad ir to yra.
