2015-05-25 13:05
Naudojau truksali. Nežinau. Na, gal ir geriau miegodavau, nuimdavo nerimą prieš miegą. Paskui kartą mečiau, tai labai prastai jaučiaus, galvojau, kad stogas važiuoja. Nevartojau daug vaistų, bet ir tai nenoriu jų, kažkaip norisi blaivios galvos. Dabar jaučiu be vaistų didesnį nerimą, bet nevartoju. Kas iš jų. Bandau kitom priemonėm save nuraminti.viena jų-kuo daugiau dirbti, tada jaučiuos ne veltui nugyvenusi dieną, o be to-pavargstu ir krentu tada. Tėvas Stanislovas visus depresuojančius, alkoholikus gydė darbo terapija. Žinau, kad neturiu teisės depresuoti. Yra kam blogiau.O kas būtų su manim, jei sussirgčiau vėžiu ar mirtų mylimas žmogus. kas tada?manau, kad tos depresijos ir iš ego kyla, per daug apie save galvojam. Reikia apie kitus pagalvoti, stengtis jiems pagelbėti, apie Dievą.Viena močiutė sakė, kad gyvenimo prasmė-garbinti dievą, jam dirbti, viską aukoti. O kai mes neturim nieko aukštesnio, tai ir knaisiojamės po save, neturim aukštesnių tiklsų.Dar depresuoti ir laiko reik turėti:) kai esi užimta, kai reik šeimai pinigus uždirbti, turi begales pareigų-tiesiog nėr kada, tik leki ir tiek. Ir tada toks džiaugsmas, kai ramiai atsikvepi -atsisedi ir pažiūri į debesis ar įkrenti į lovą su gera knyga.Bet, prisipažinsiu-sunku paleisti rūpesčius ir nuovargį, atsiduoti tikram atsiplaidavimui, o tada ir mintys depresyvios kyla. Mokėti pailsėti iš tikro-štai ką reikia išmokti.Pilsėti nuo veiklos, rūpesčių, minčių, jausmų. Patirti tam tikrą tuštumą.labai gerai pailsina juokas, gera muzika, giesmės, tyla, gamta.Gal tai būtų mūsų vaistai.Čia man taip atrodo, aš taip va garsiai(t. y. rašytinai:)) galvoju, bet kur ta tiesa, aš nežinau.Dirbu va rašto darbą, klausau ausinuke klasikos...