depresijos gydymas

[Leta]

rdquo;Jeigu sumažintume savo standartus ir absoliučią tobulybę nebelaikytume NORMA, tai sumažėtų ir nepasitenkinimas savimi. Tada galėtume būti sąžiningesni patys sau, išaugtų galimybė nepanikuojant ir nestingstant nuo siaubo patyrinėti saverdquo; K. Horney

[jolanta]

vakar isgeriau pirmaja savo gyvenime antidepresantu tablete doxepin 10 mg, patikekit jauciuosi siaubingai, smegenys kaip uzbloguotos, sirdis dar labiau makalojasi, truksta oro, ar man tikrai reikalingi antidepresantai, vienas dievas tezino. Vakar buvau pas gydytoja, jis priskyre siuos vaistus. Skundziuosi nemiga, o nemiegu nes girdziu sirdies plakima, stipresnius duzius. Man kiek padidejusi skydliauke, bet kraujo tyrimai dar nerodo nukrypimu,pastaruoju metu patyriau nemazai stresu baiginejant magistranturos studijas, teko pavartot ir bromezapama, ir pas kardiologa lankytis. Bet kad "lipti" ant antidepresantu, manau man per stipru, jauciuosi normaliai, jei ne tas sirdies drebinimas ir nemiga. Ka jus manot apie tai, patarkit ka nors

[Maja]

Tiesiog šiaip sau vietoj cukraus gabaliuko
Šiandien kavageriui kažkas atsinešė nuotraukas
darytas prieš 5 -10 metų Iš įvairių pasisėdėjimų
Kokie mes sau pasirodėm gražūs ir jauni tada kiek
buvo klegesio O tada aš sau tikrai nebuvau nei
graži nei jauna Nutarėm daugiau nesifotografuoti
nes tokių nuotraukų kur mes plonos,skaisčios daugiau nebebus Bet šiandien paprastas eilinis
vairuotojas vos ne visą lauką lubinų nupjovė ir
atnešė mums Vasaros pradžia ir primena kelią
į namus pas tėvus Taigi būkite laimingi ir smulkmenomis nes iki didelių dalykų kartais la
bai toli Ir ne visada jie pradžiugina

[Roberta]

Violla, sakai egoizmas šalia esančių? man regis-ne rdquo;kitirdquo; blogi. Man atrodo, nėr ko žvalgytis, kas ką šalia netaip daro. Reikia elgtis taip, kaip Tau reikia, nori, gyventi pagal savo vertybes, kurios jau išsijotos per mąstymus, išjautimus, patirtį. Labiau verta tvarkytis su savo ego:))tarp kitko-truputis ego visai neblogai:)) juk negali būti toks kiaušinis be lukšto ar rožė be spyglių, truputį reikia ir dygliukų, ir tam tikros kovos už gyvenimą. bet visgi ne su išore reikia daugiau kovoti ir susidoroti, o su savo demonais, bevališkumu, neišmintimi. Čia man taip atrodo:)) Veta, niekad nesakiau, kad žmogus turintis daug poreikių yra laimingesnis. Bet...pijokui, pvz., iš viso jokių poreikių, tik atsibudo-iš kur gauti išgerti. Manau, kad reikia tiesiog pusiausvyros ir su tais ego, ir su poreikiais, ir t. t. Blogai mestis tik į vieną pusę ar kitą. Gyvenam ne negyvenamoj saloj, tad reikia mokėti ir savo dūšią išsaugoti, ir rasti kontaktų su kitais. na, čia tik mano nuomonė šiandien:))

[Roberta]

Na, ir is kur jau taip zinai, guru, apie tai, kad isliks poveikis visam gyvenimui:)) manau, kad zmogus geba issivalyti , tarsi išsiplauti nuo daugybės negerų dalykų.Tiek dvasinių, psichinių, tiek ir fizinių. Aš jau gal du mėn negeriu vaistų. Tikrai-padidėjęs nerimas jaučias, bet jis kažkaip iškenčiamas visgi, tik kantrybės reikia ir pamažu viskas išsivalys, išsiplaus. Manau, kad aš pati ir Dievas man padės.Buvo momentų, kai , rodės, gal jau iš proto einu, jau viskas-eisiu pas gydytoją, bet...darau daug visokių gražių dalykų, nors kartais jiems nėra visai jėgų. Pavyzdžiui vakar nuovargį ir nerimą malšinau vaikščiodama per žolę basa, paskui ilgai stovėjau po ąžuolu, prašiau jo stiprybės, pasimeldžiau, paklausiau per ausinuką klasikinės muzikos, prieš miegą paskaičiau to, kas žinau, kad veda į ramybę ir gerumą.Nori nenori gyvenimas užteršia. Mobilieji, kompai, triukšmas, per daug informacijos, per daug rūpesčių, per daug lėkimo. Žmogus turi rasti būdų paprasčiausiai atsiplaiduoti, o tada pailsi ir viskas kitaip atrodo. beje, depresija puola ir kai per mažai darbo:) visur gyvenime reikia balanso. Na, tai tik mano mintys, pasakoju, ką aš galvoju, jaučiu, kiti mąsto kitaip. Bet tikrai įmanoma pasveikti. kas ieško, tas randa arba sako-belskis ir bus atidaryta, tik reikia ieškoti ir tikėti. savim ir Dievo pagalba, pasimelsti, pamedituoti. dabar toks gražus metas-tokia sodri žaluma, nuodėmė būt tuo nepasidžiaugti. Kartai sunku būna džiaugtis,viskas tik juoda ir ima baimės, nerimai, bet po truputį, po truputį reik atvert akis ir sielą.Atgauti save.Tie visi juoduliai gal kokie ir velnio gundymai:)) Nepasiduokim:))

[zunda]

Pasvajosiu.
Kaip būtų gerai piliulė nuo visų ligų ir ydų, didelis skėtis nuo gyvenimo negandų. :)

[rasa]

O as vis delto turiu vilti, kad tai isgydoma, nes buvau pasveikusi 3 metams visiskai, net pagalvot negalejau, kad kazkada dar tai pasikartos. Bent jau manau, kad atskiri epizodai yra isgydomi, tik gaila, kad jie linke kartotis.

[vi]

Genetika? Vargu bau... Juk esame vaikai dar ramybės paliestų tėvų. Kažkas atsitinka vaikystėje, kai vagojami mūsų minčių keliukai. Tėvai, seneliai ir proseneliai gyveno panašiose ekonominėse ir socialinėse sąlygose – kaimas-natūrinis ūkis-daugiavaikės šeimos (= juodam fiziniam darbui, kuris, kaip žinia, išlaisvina, ypač nuo bergždžių minčių...), labai ankstyvas atjunkinimas nuo mamos sijono (= psichologiniam užsigrūdinimui), nekvestionuojamo dievobaimingumo skiepijimas (= suteikimui pozityvios prasmės viskam, kas su mumis toliau įvyks), etc. Mes atsiradome jau visiškai kitose sąlygose – turime sočiai laiko pagalvojimams apie save (kad suprasti, jog esi svarbiausias pasaulyje, daug laiko ir nereikia...), nuo mamos sijono neatsikabiname net patys patapę tėvais (dažnai net neišmokstame, ką mokėjo mama, pvz., be streso prieiti prie nepažįstamo ir prakalbti), kvestionuojame viską, o ypač tai, ko negalime turėti (pvz., Dievą), etc. Taip, tai civilizacijos išdavos. Depresija, anksčiau prieinama tik karaliams, patapo prieinama visiems. Bjauriausia, jog jos beveik neįmanoma apeiti - visi keliai veda, deja, jau ne į Romą...

[virga]

O! As irgi tik uz tai, kad pasaulis turi buti mylimas su visais augalais, gyviais ir paciu zmogumi. Juk nezinia, nei kas esame, nei kurlink einame, tai bent jau myleti... O kaip jums patinka siandien girdimas sukis: pasirupink savimi? Kaip patinka posakiai - isigyk, laimek, turek, gauk? Nors man ir pasitaiko buti reklamos auka (nusipirkau Vanish, pasitikejau rozine spalva, o be reikalo!), vis tik kaip bjauru tokia savigyra ir tik pinigu prasukimo tikslais! Taip tokie malonumai tapo lyg tikru santykiu, paprasto, netiketo ir neapskaiciuojamo spontaniskumo pakaitalais. Ir, beje, kaip greitai mes parsidavem, zavedamiesi kitu krastu gyvenimu, kaip manot? O musu paciu pievos su smulkiom gelytem virto skutamomis vejomis. Nors ir tos sukulturintos, aisku, prie tam tikru aplinkybiu - nieko. Ta proga Palcinskaites eilutes parasysiu:
Uztekit zidinius, kai zeme
kaitroj - salta ir alkana
Kai svetima zole jau zelia,
bet ne ana, bet ne ana,
Kurion pavargus noris griuti
Ir uz galvos sunert rankas.
Sita zole be kvapo.
Gudziai
Kasryt ja apkerpa kazkas.
Paskui ji vel uzauga tankiai,
Be kvapo - lietui atvira.
As pavargau.
As neistengiu,
Nors sitaip noriu but gera...

[violla]

Kaip besvarstytume, aš manau, kad mumyse gyveno ar dar tebegyvena per didelis ego visame kame. Per mažai buvome(sakau būtuoju laiku..)tolerantiški, per mažai mylėjome gamtą, dar ir dar-per mažai...Bet aš čia tik garsiai svarstau, nežinau, man lengviau būtų nurašyti netikusiam genetiniam fondui( ne iš to katilo pasemta:))Visgi, depresija yra civilizacijos išdava. Va, vėl radau pasiteisinimą..:))
O vienišumą, visgi, gimdo šalia esančių egoizmas, nesveikas vartotojiškumas, maximalizmas, nejautra gamtai. Žmogus juk, gamtos dalis.