2015-06-18 11:06
As irgi manau taip: jei zmogui geriau nuo vaistu, nors as manau visiskai priesingai, tai tegul tik jam geriau pasidaro, ir valio! Nors as cia pat papriestarausiu - tai net ne vaistai, nes juk smegenys tai sveikos. Sutrikus siela, mastymas, o jie gi nera materialus dalykai, tai ir sprendimas slypi ne poveiki i materija, nes ten nera ka gydyti, o dvasineje jegoje - valioje, kantrybeje, pasiryzime, tikejime ir, aisku, kazkieno palaikyme. As uztikrintas, kad jeigu nebutu psichiatrijos, tai nebutu ir psichiniu ligu. kai tau pasako, kad tai, kas tave kankina - liga, tai i ka tu tada atsiremsi, jei tavo vidus serga? Kuo tikesi? O man tai zmogaus atzvilgiu labai neetiska. Atsimenu, mano senelis kartais senatveje verkdavo, tai negi jam pagalba butu ta, kad jam sakytum - suprask, tu jau senas, jau savo nugyvenai. Juk blogo kaip tik, kai bloga zmogui, stengiesi nekalti i galva, sakai, kad neturi reiksmes nei senatve, nei ligos, argi nesvarbu, kad mes tave lankom, kad tu sukaupei tiek isminties, kad ateinam pas tave pasisemti. Ir zmogus nurimdavo, pasijusdavo zmogumi. Mano giliausiu manymu, jei psichiatrai tokia vilti ikvepinetu, kad viskas yra normalu, isgyvenama, kad negalima sau net apie jokius nenormalumus ir ligas leisti galvoti, nes taip tu tik skandini save, kad pamokytu, kokie yra zmoniu poziuriai i tuos pacius reiskinius ivairus, kiek ikvepianciu pavyzdziu, kai zmones dar ne ta isgyveno ir nepaluzo - tai taip. Bet ne, jie pirma siaube atsidurusi zmogu diagnoze parklupdo, o paskui atseit padeda atsistoti. O pirmiausiai reiketu ji kaip zmogu, o ne kaip biologini padara palaikyti ir, kai jam pirma karta keliai is siaubo linksta, taip paremti, kad jis pamatytu, kad jega, viltis, zmogiskumas, o ne vaistai - nugali labai daug ka.
