Viskas prasidėjo nuo tos atmintinos dienos, kai aš pirmąkart į namus iškviečiau greitosios medicinos pagalbos mašiną. Jau gal mėnuo prieš tai pradėjau jausti įvairius negalavimus. Ką tik buvau grįžęs iš tolimos ir sunkios kelionės, pervargęs ir fiziškai, ir morališkai. Gal turėjo įtakos ir tas, kad niekur nedirbau, didžiąją laiko dalį praleisdavau namie ir tik retsykiais nuvažiuodavau į miestą. Pradėjau labai jautriai reaguoti į bet kokius negalavimus, į kuriuos ankščiau ir dėmesio būčiau nekreipęs. Pasidariau labai nervingas ir jautrus, sutriko miegas. Kartais keistai dusindavo, padažnėdavo pulsas, nežymiai pakildavo temperatūra. Ieškodamas savo ligos, aš pradėjau knaisiotis po medicinos knygas ir įvairiausias enciklopedijas. Ir, žinoma, rasdavau visokiausių ligų, ir tuomet man atrodydavo, kad esu beviltiškiausias ligonis. Dėl tokio gyvenimo pradėjau jausti didžiulę įtampą, keistą baimę ir jausmą, kad KAŽKAS gali atsitikti.
Tą dieną, kurią jau minėjau, aš iš pat ryto nekaip jaučiausi. Truputį dusino, krėtė šaltis, nerasdamas sau vietos blaškiausi iš kampo į kampą. Jaučiausi kaip niekada įsitempęs, o kažkokią keistą baimę ir įtampą didino tai, kad namie buvau vienas. Galvon lindo mintis, kad jeigu KAŽKAS atsitiktų, niekas iš namiškių negalėtų pagelbėti. Išgėriau raminančių vaistų, bet tai mažai padėjo. Vis labiau dusino, aš vos ne vos gaudžiau orą. Pašėlusiai pradėjo blaškytis širdis, svaigti galva ir spengti ausyse. Pradėjo šalti rankų ir kojų pirštai, o dar po kelių minučių pastebėjau, kad jau nebegaliu sugniaužti rankos pirštų - jie buvo tarsi surakinti. Atsistojau ir norėjau eiti, bet tuomet įvyko tai, kas žodžiais nenusakoma. Kažkokia galinga banga ūžtelėjo į galvą, aš beveik nieko nemačiau, tik kažkokį baltą rūką, o visu kūnu tarsi elektros srovė pradėjo vaikščioti. Rankas ir kojas ėmė tampyti įvairūs traukuliai, ir aš beveik nebevaldžiau savo kūno. Akyse viskas susiliejo, nebesupratau, nei kur aš esu, nei kas su manim dedasi. Ir tik mintis, kad jau mirštu, dar skverbėsi į galvą.
Visa tai truko gal kokias dvi minutes. Tą laiką aš prasėdėjau ant grindų, nugarą atrėmęs į sieną ir žemyn panarinęs galvą. Jai kiek prašviesėjus, atsistojau ir norėjau eiti prie telefono. Tuomet krizė vėl pasikartojo. Kuomet po kelių minučių pasidarė geriau, dar truputį palaukiau, o tada priėjau prie telefono ragelio ir drebančia ranka surinkau greitosios pagalbos numerį. Kol atvažiavo medicinos pagalbos mašina, tokių smarkių krizių daugiau nebuvo. Tačiau ir toliau smarkiai dusimo, stipriai daužėsi širdis, rankų pirštai buvo sustingę, visą laiką jaučiau baimę, kad TAI vėl pasikartos. Kai atvažiavusi medikė į veną suleido raminančių vaistų, pasidarė geriau. Nustojo dusint, liovėsi rankų spazmai, nebe taip smarkiai daužėsi širdis. Tą vakarą krizių daugiau nebuvo.
Tos dienos įspūdžiai dar ilgai išliko mano galvoje. Paskui buvau poliklinikoje, ten man prirašė raminančių tablečių. Jas gėriau nesistemingai ir be jokios kontrolės. Taip prabėgo gal kokie penki mėnesiai. Tokios smarkios krizės daugiau nebesikartojo, bet aš visą laiką tebejaučiau didžiulę įtampą ir baimę. Ir štai po penkių mėnesių vėl pradėjau jausti negerus simptomus. Pirmiausia pradėjo labai skaudėti galvą. Smarkūs spazmai surakindavo netik ją, bet ir akis, apatinį žandikaulį. Tuomet vos galėdavau ką nors beįžiūrėti ar pasakyti. Pradėjo nenormaliai drebėti rankų pirštai - valgydamas vos benulaikydavau šaukštą rankoje. Atsirado garsus nuolatinis spengimas galvoje. Nuo jo niekur negalėjau pabėgti. Jis ypač mane kamavo vakarai ir naktimis, kada, nutilus miesto triukšmui ir kitiems garsams, likdavau vienas su šiuo rėžiančiu spengimu. Kartais net atrodydavo, kad nuo jo išprotėsiu. Miegodavau įjungęs radijo imtuvą, bet ir tai mažai gelbėdavo. Vėl dažnokai pakildavo temperatūra, kažkoks šaltas, iš vidaus sklindąs drebulys purtydavo kūną. Pradėjau labai prakaituoti ir jausti bendrą silpnumą. Būdavo, eidamas gatve, turėdavau drebančiomis kojomis eiti prie artimiausio suoliuko. Mane, dvidešimt metų aktyviai sportavusį žmogų, tai labai slėgė. Ir, kas blogiausia, mane vėl ištikdavo krizės. Bet prieš jas būsena būdavo kiek kitokia negu ankščiau. Pirmiausiai spazmai tarsi lanku suverždavo galvą, pradėdavo labai spausti akis, daužytis širdis. Akyse tarsi viskas susiliedavo, tirpdavo rankos ir kojos, galvą dar labiau suspausdavo ir atrodydavo, kad tučtuojau neteksiu sąmonės. Stengdavausi nurimti, atsipalaiduoti, bet dažnai dar blogiau būdavo. Pastebėjau, kad tai dažniausiai ištikdavo viešose vietose - kino teatruose, kavinėse ir pan. Krizių trukmė taip pat būdavo nevienoda. Kartais tai trukdavo kokią minutę, o po kiek laiko vėl pasikartodavo. O kartą kino teatre žiūrint filmą man pasidarė taip bloga, kad gal kokį pusvalandį sėdėjau susirietęs ir galvojau, ar išneš mane iš čia kiti, ar visgi pats išeisiu. Kai tas nelemtas filmas pagaliau baigėsi, kuo ramiausiai išėjau iš teatro ir be jokių problemų pasiekiau namus.
Deja, ne visada ir viskas taip gerai baigdavosi. Kitą kartą panašioje situacijoje pasijutau dar blogiau. Todėl pradėjau vengti viešų vietų, stengdavausi neiti į svečius ir nepriiminėti jų, nes tokiais atvejais man visuomet pasidarydavo blogiau. Pradėjau nešiotis daugybę raminančių tablečių, kad, blogumui užėjus, galėčiau paslapčiomis jas išgerti. Vėliau net įsigijau vienkartinių švirkštų ir raminančių ampulių. Pradėjau bijoti galvos skausmo. Bet kuo labiau stengdavausi apie tai galvoti, tuo labiau skausmas mane kamavo. Paskutiniais mėnesiais tokių labai smarkių krizių buvo tik kelios, bet užtat galvos skausmas pasidarė nuolatinis palydovas. O kai skauda galvą, žinau ir jaučiu, kad gali pasidaryti dar blogiau. Ištisomis savaitėmis dėl šio skausmo tiesiog nieko negalėjau daryti, gulinėjau namie, ir tiek. Būdavo, noriu važiuoti į miestą, bet kol nueinu iki autobuso stotelės, man jau galva plyšta. O kol nuvažiuoju iki miesto, visai blogai pasidaro. Galvą tarsi kas peiliais raižo, akyse baltą rūką tematau, rankos ir kojos dreba, širdis daužosi, kūną drebulys krečia. Tuomet jau nenoriu ir tiesiog fiziškai negaliu ką nors daryti. Tetrokštu vėl sėsti į autobusą, kaip nors sugrįžti namo, prisigerti migdomųjų ir į lovą. Ir taip iki kito karto…
