Niekas
Pranešimai: 8

2015-07-07 13:07

Viskas prasidėjo nuo tos atmintinos dienos, kai aš pirmąkart į namus iškviečiau greitosios medicinos pagalbos mašiną. Jau gal mėnuo prieš tai pradėjau jausti įvairius negalavimus. Ką tik buvau grįžęs iš tolimos ir sunkios kelionės, pervargęs ir fiziškai, ir morališkai. Gal turėjo įtakos ir tas, kad niekur nedirbau, didžiąją laiko dalį praleisdavau namie ir tik retsykiais nuvažiuodavau į miestą. Pradėjau labai jautriai reaguoti į bet kokius negalavimus, į kuriuos ankščiau ir dėmesio būčiau nekreipęs. Pasidariau labai nervingas ir jautrus, sutriko miegas. Kartais keistai dusindavo, padažnėdavo pulsas, nežymiai pakildavo temperatūra. Ieškodamas savo ligos, aš pradėjau knaisiotis po medicinos knygas ir įvairiausias enciklopedijas. Ir, žinoma, rasdavau visokiausių ligų, ir tuomet man atrodydavo, kad esu beviltiškiausias ligonis. Dėl tokio gyvenimo pradėjau jausti didžiulę įtampą, keistą baimę ir jausmą, kad KAŽKAS gali atsitikti.
Tą dieną, kurią jau minėjau, aš iš pat ryto nekaip jaučiausi. Truputį dusino, krėtė šaltis, nerasdamas sau vietos blaškiausi iš kampo į kampą. Jaučiausi kaip niekada įsitempęs, o kažkokią keistą baimę ir įtampą didino tai, kad namie buvau vienas. Galvon lindo mintis, kad jeigu KAŽKAS atsitiktų, niekas iš namiškių negalėtų pagelbėti. Išgėriau raminančių vaistų, bet tai mažai padėjo. Vis labiau dusino, aš vos ne vos gaudžiau orą. Pašėlusiai pradėjo blaškytis širdis, svaigti galva ir spengti ausyse. Pradėjo šalti rankų ir kojų pirštai, o dar po kelių minučių pastebėjau, kad jau nebegaliu sugniaužti rankos pirštų - jie buvo tarsi surakinti. Atsistojau ir norėjau eiti, bet tuomet įvyko tai, kas žodžiais nenusakoma. Kažkokia galinga banga ūžtelėjo į galvą, aš beveik nieko nemačiau, tik kažkokį baltą rūką, o visu kūnu tarsi elektros srovė pradėjo vaikščioti. Rankas ir kojas ėmė tampyti įvairūs traukuliai, ir aš beveik nebevaldžiau savo kūno. Akyse viskas susiliejo, nebesupratau, nei kur aš esu, nei kas su manim dedasi. Ir tik mintis, kad jau mirštu, dar skverbėsi į galvą.

Visa tai truko gal kokias dvi minutes. Tą laiką aš prasėdėjau ant grindų, nugarą atrėmęs į sieną ir žemyn panarinęs galvą. Jai kiek prašviesėjus, atsistojau ir norėjau eiti prie telefono. Tuomet krizė vėl pasikartojo. Kuomet po kelių minučių pasidarė geriau, dar truputį palaukiau, o tada priėjau prie telefono ragelio ir drebančia ranka surinkau greitosios pagalbos numerį. Kol atvažiavo medicinos pagalbos mašina, tokių smarkių krizių daugiau nebuvo. Tačiau ir toliau smarkiai dusimo, stipriai daužėsi širdis, rankų pirštai buvo sustingę, visą laiką jaučiau baimę, kad TAI vėl pasikartos. Kai atvažiavusi medikė į veną suleido raminančių vaistų, pasidarė geriau. Nustojo dusint, liovėsi rankų spazmai, nebe taip smarkiai daužėsi širdis. Tą vakarą krizių daugiau nebuvo.

Tos dienos įspūdžiai dar ilgai išliko mano galvoje. Paskui buvau poliklinikoje, ten man prirašė raminančių tablečių. Jas gėriau nesistemingai ir be jokios kontrolės. Taip prabėgo gal kokie penki mėnesiai. Tokios smarkios krizės daugiau nebesikartojo, bet aš visą laiką tebejaučiau didžiulę įtampą ir baimę. Ir štai po penkių mėnesių vėl pradėjau jausti negerus simptomus. Pirmiausia pradėjo labai skaudėti galvą. Smarkūs spazmai surakindavo netik ją, bet ir akis, apatinį žandikaulį. Tuomet vos galėdavau ką nors beįžiūrėti ar pasakyti. Pradėjo nenormaliai drebėti rankų pirštai - valgydamas vos benulaikydavau šaukštą rankoje. Atsirado garsus nuolatinis spengimas galvoje. Nuo jo niekur negalėjau pabėgti. Jis ypač mane kamavo vakarai ir naktimis, kada, nutilus miesto triukšmui ir kitiems garsams, likdavau vienas su šiuo rėžiančiu spengimu. Kartais net atrodydavo, kad nuo jo išprotėsiu. Miegodavau įjungęs radijo imtuvą, bet ir tai mažai gelbėdavo. Vėl dažnokai pakildavo temperatūra, kažkoks šaltas, iš vidaus sklindąs drebulys purtydavo kūną. Pradėjau labai prakaituoti ir jausti bendrą silpnumą. Būdavo, eidamas gatve, turėdavau drebančiomis kojomis eiti prie artimiausio suoliuko. Mane, dvidešimt metų aktyviai sportavusį žmogų, tai labai slėgė. Ir, kas blogiausia, mane vėl ištikdavo krizės. Bet prieš jas būsena būdavo kiek kitokia negu ankščiau. Pirmiausiai spazmai tarsi lanku suverždavo galvą, pradėdavo labai spausti akis, daužytis širdis. Akyse tarsi viskas susiliedavo, tirpdavo rankos ir kojos, galvą dar labiau suspausdavo ir atrodydavo, kad tučtuojau neteksiu sąmonės. Stengdavausi nurimti, atsipalaiduoti, bet dažnai dar blogiau būdavo. Pastebėjau, kad tai dažniausiai ištikdavo viešose vietose - kino teatruose, kavinėse ir pan. Krizių trukmė taip pat būdavo nevienoda. Kartais tai trukdavo kokią minutę, o po kiek laiko vėl pasikartodavo. O kartą kino teatre žiūrint filmą man pasidarė taip bloga, kad gal kokį pusvalandį sėdėjau susirietęs ir galvojau, ar išneš mane iš čia kiti, ar visgi pats išeisiu. Kai tas nelemtas filmas pagaliau baigėsi, kuo ramiausiai išėjau iš teatro ir be jokių problemų pasiekiau namus.
Deja, ne visada ir viskas taip gerai baigdavosi. Kitą kartą panašioje situacijoje pasijutau dar blogiau. Todėl pradėjau vengti viešų vietų, stengdavausi neiti į svečius ir nepriiminėti jų, nes tokiais atvejais man visuomet pasidarydavo blogiau. Pradėjau nešiotis daugybę raminančių tablečių, kad, blogumui užėjus, galėčiau paslapčiomis jas išgerti. Vėliau net įsigijau vienkartinių švirkštų ir raminančių ampulių. Pradėjau bijoti galvos skausmo. Bet kuo labiau stengdavausi apie tai galvoti, tuo labiau skausmas mane kamavo. Paskutiniais mėnesiais tokių labai smarkių krizių buvo tik kelios, bet užtat galvos skausmas pasidarė nuolatinis palydovas. O kai skauda galvą, žinau ir jaučiu, kad gali pasidaryti dar blogiau. Ištisomis savaitėmis dėl šio skausmo tiesiog nieko negalėjau daryti, gulinėjau namie, ir tiek. Būdavo, noriu važiuoti į miestą, bet kol nueinu iki autobuso stotelės, man jau galva plyšta. O kol nuvažiuoju iki miesto, visai blogai pasidaro. Galvą tarsi kas peiliais raižo, akyse baltą rūką tematau, rankos ir kojos dreba, širdis daužosi, kūną drebulys krečia. Tuomet jau nenoriu ir tiesiog fiziškai negaliu ką nors daryti. Tetrokštu vėl sėsti į autobusą, kaip nors sugrįžti namo, prisigerti migdomųjų ir į lovą. Ir taip iki kito karto…

zyle
Pranešimai: 36

2015-07-07 12:07

ligoniu but nenoriu o mastyti pozityviai gal nesugebu nezinau.tiesiog gal nezinau nuo ko pradet.

zylei
Pranešimai: 9

2015-07-07 08:07

jei laikisi save ligoniu tai tokia ir busi o jei mastysi pozityvei tai viskas bus kitaip.

zyle
Pranešimai: 36

2015-07-07 08:07

zinai gaudvi busena tik tam kas jos nepzysta kas pazysta tai liga ir be galo sudetinga

asd
Pranešimai: 9

2015-07-06 16:07

Be vaistu puse LT issizudytu ir puse USA

guru
Pranešimai: 338

2015-07-06 10:07

Is patirties.

kestas
Pranešimai: 34

2015-07-06 08:07

mergaite,pagerk 10 metu,paskui mesk ir ta parasyk.bus labai idomu paklausyti.

guru
Pranešimai: 338

2015-07-06 06:07

Galima tureti viska net ir nebunant prie to prisirisus.Laimingas zmogus-laisvas zmogus.Ir meile nuoto dar stipresne.

zyle
Pranešimai: 36

2015-07-05 21:07

jau gal miegat bet negalejau anksciau parasyt.as dar pusantru metu lankiausi pas psihologe bet rezultato jokio aisku ne kiekviena diena viena arba du kartus i savaite. kartais buna truputi geriau o kartais teisingai sakai neina suprasti ar gyva ar tik sapnuoju.pries susergant sia liga as net neisivaizdavau kad yra tokiu ziauriu ligu.aisku zmonems ir blogiau yra mes dar patys vaiksciojam pavalgom as sakykim einu i darba,bet taip noretusi kad liga nors savaite duotu pagyvent be situ simptomu.o kas liecia vaistus as esu macius visokiu pavyzdziu kaip vieniems labai kad ir ta chemija padeda o kiti tiesiog visai praranda sveikata cia tikriausiai kam kaip skirta.labanaktis visiems istiesu dekoju kad paraset ilgai ruosiausi cia parasyti,bet parasius pasijutau lyg buciau senbuve.mes tikriausiai tuo ir turtingi kad suprantam vieni kitus iki

as
Pranešimai: 570

2015-07-05 21:07

Ilgalaikis antidepresantų vartojimas nėra kenksmingas, atvirkščiai - šie vaistai, be psichinės būklės normalizavimo, pagerina imuninės, širdies ir kraujagyslių sistemos būklę, taip pat socialinius žmogaus sugebėjimus, padidina atsparumą stresams. Visais atvejais gydant antidepresantais reikalingos reguliarios gydytojo konsultacijos, nes neretai, keičiantis paciento būklei, tenka keisti vaistą ar jo dozę. Priklausomybė nuo antidepresantų nesivysto, tik kai kurių šios grupės preparatų vartojimą rekomenduojama nutraukti palaipsniui dėl galimo nutraukimo sindromo. Savavališkai gydymą nutraukti dar yra pavojinga ir dėl to, kad depresijos atkrytis dažnai gydomas sunkiau negu pirmas ligos epizodas.
Kiek laiko reikia vartoti antidepresantus?

Dažniausiai tai priklauso nuo to, kelintą kartą susirgote depresija.

Pirmasis kartas. Pirmą kartą susirgus klinikine depresija gydymas vaistais paprastai trunka nuo 6 iki 9 mėnesių. Tačiau susirgus depresija vieną kartą, padidėja rizika susirgti šia liga ir antrą kartą. Susirgti antrą kartą per 5 metus rizika - 50%.

Antrasis kartas. Pasikartojus depresijai, vaistais paprastai ją reikia gydyti 1-2 metus. Rizika, kad susirgsite dar kartą, dabar jau 70%.

Trečiasis kartas. Šį kartą beveik galite būti tikras (95%), kad ligos neišvengsite ir vėliau. Todėl dabar vaistus jau rekomenduojama vartoti kelerius metus arba net visą likusį gyvenimą. Taip ilgai vartoti šiuos vaistus nėra pavojinga. Juk diabetikai taip pat visą laiką vartoja insuliną. Vaistų jums reikia tam, kad galėtumėte gyventi pilnavertį gyvenimą.

Ir dar nuoroda:
www.baltai.lt/phpbbpsichologija/viewtopic.php?t=250amp;sid=5f2cb1e83d7e3bbfcae5dda134578594

Grįžti į

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: 2 ir 0 svečių