2015-09-15 10:09
tai zinoma, kad ne be priezasties ta panika atsiranda! manau, kad pradziai mes turime charakteri, kuris ypac jautrus ir reaguojantis i visokias smulkmenas, paskui augdami gaunam nepasitkiejimo savimi, noro i kazka lygiuotis, vis noreti to, ko neturi, o per tokias savybes atsiranda klaidingas poziuris i gyvenima: perdetas reagavimas, fizines bukles pokyciu reiksminimas, nepasitenkinimas savimi ir tuo, ka darau ir t.t., ir kt. (visi zinot) o kai per trumpa laika susideda keletas kokiu stresiniu situaciju ar ilgesni laika tesiasi viena, va tada ir neatlaiko nervai - susikaupia viskas kaip stiklinej vazoj (cia pagal viena knyga). va tada ir prireikia vaistu, kad be emociju galetume susitvarkyti mintis, poziuri i gyvenima, o kai viskas nurimsta, tada turetume jau atsistatyti i savas vietas ir toliau testis kokybiskas gyvenimas. tik va ta paskutine stadija man dar vis neisivykdo... nors iki jos, reikia pasakyti, irgi buvo ilgas kelias, kuri aciu Dievui, radau jau. vaistai leidzia visai kokybiskai gyvent, tik negi juos rysi amzinai?! chemija visdelto:)
gal kas zinote kokiu geru knygu, kur butu parasyta, kaip sugrizti i ta pradine busena, kaip pakeisti poziuri i gyvenima. savo ruoztu galeciau parekomenduoti labai nebloga A.Svijaso knyga rdquo;Sypsokis, kol ne velurdquo; (brangoka ir idiotisku pavadinimu, bet turinys geras, jeigu ji vykdyt:)). nesinori man tu rytietisku filosofiju, jogu, meditaciju, kuriu musu proteviai nepraktikavo ir mums tas netinka, manyciau, kaip ir vegetarizmas. nu bet cia ne i tema:)
