2015-10-06 08:10
Jo, kelias ilgas ir duobėtas.Bet reik nepasiduoti, pasiremti į kitus žmones, bandyti ir kitiem kuo padėti. Kai kiek sustipėsim, galėsim kai ką po truputį keisti. Tai, kas verčia jaustis blogai, kas atima energiją, varo į neviltį, pyktį. Bet tam reikia kiek sutvirtėti. O sutvirtėti padeda kad ir elementarūs dalykai-buvimas su tais, su kuriais gera, buvimas ten, kur gera, kur bent jau neveda iš pusiausvyros, kai ko atmetimas iš gyvenimo, be ko galima apsieiti ir kas neteikia gėrio. Vis gal reiktų pasitikrinti-ar tai pakels mane aukštyn?pakels-vadinas, reikia ten eiti, nepakels-neiti. Nors kartais sunku tai nustatyti arba kartais žinai, kad nebus nieko gero, bet ein i ten. O paskui ir nukrentam į skausmą, liūdesį, bejėgystę, bet tada reikia sau atleisti, pažiūrėti į save su meile ir atlaida ir toliau stengtis dar atidžiau leisti per rėtį įvykius, žmones. Pamažu reikia didinti pasitikėjimą savimi, o jis greit atsiranda, kai esam iš tikro savo vietoje, meilėje sau ir kitam, o tą meilę vis reikia sugrąžinti į širdį, nes ji ima ir kartais pasislepia, neviltis, bejėgystė ją nustumia, bet mes vėl ją išsitraukime, nušluostykime dulkes ir vėl mylėkim save ir gyvenimą, į viską žiūrėkime su švelnumu. net ligą reikia išmokti pamilti, pasikalbėti su ja, išgirsti, ką ji sako, gal nori įspėti dėl didesnių nelaimių, gal mato, kad galime daugiau, o nuklydome velniai žino kur, o ji štai sako-sustok, pamąstyk, elkis su savim kitaip, elkis švelniau...kaip yra gera, kad dar tiek daug saulės, dar galim nuveikti daug ką lauke. jei labai labai sunku, na, prisiverskim, na išeikim į lauką, nors ir nėra visai jėgų..pastovėkit ore ramiai ramiai, užsimerkę, ir jauskit tik vėją, kaip jis paliečia sruostus, draiko plaukus ir taip pastovėkite su vėju bent 10 min, bent 5. Tai savotiška meditacija. Įsiklausykit į širdį, į kūno pojūčius, nurimsit, įsilies meilės...
