depresijos gydymas

[violla]

Ruduo. Netgi vėjas greit neturės prie ko prikibti: bus švariai suvalyti laukai...
Bet vėsu.
Todėl kviečiu visus - į šiltus namus...dar: pamerksim gėles - į gražias vazas...paklausysim gėlių -jos atskleis daug paslapčių...
Tai perfrazuoti dainos žodžiai. Bet man jie šiandieną prisiminė. Prisiminė ir tiek.
Ir dar noriu pasakyti, kad mes tiek mažai sakome vienas kitam gerų žodžių: palaikančių, sušildančių, pagiriančių, pasidžiaugiančių. O, rodos, taip nesunku ???
Aš tik šiaip, toks momento pamąstymas.

[Vilte]

Laba visiems...vaisinu visus balinta kava su medumi..)uzeinu ir as cia paskaitineti ir tikrai graziai cia jus bendraujate.Nors as dabar ir nebeparasau, bet as visada esu su jumis..)

[zunda]

Labas, nuorodų berniuk,

Tu rašyk, rašyk tas nuorodas, aš iš jų sužinau daug naujo.
Na, kartais pasišaipau, bet nepiktai. Labai mėgstu "pasižnaibyti", tai tenka ir tau mažytė porcija. :)))

[zunda]

Ar siame namelyje kas nors gyvena ?

[doppelgänger]

Nuorodų berniukas:))

Pykstu ant savęs:

www.youtube.com/watch?v=eDZybFn3L3Q

[Leta]

Kaštonus man irgi labai malonu laikyti rankoj. Kartais lieka rudeninių rūbų kišenėse vienas kaštonas, kurį randu kitą rudenį. Gamtoje visada gražu.

[Roberta]

Man patinka džiūgūs žmonės, nors, būna, kad aš jiems pavydžiu to džiaugsmo, kai pati esu pikta ir liūdna. Bet patinka ir tokie susimąstę, liūdnoki. Svarbu, kad žmogus nebūtų piktavalis. Nors, žinoma,kartais neišvengiu pykčio, bet suprantu tada tik vieną-pralaimiu, nes pyktis-tai žiaurus nuodas. Pati tik užsinuodiju ir tiek. O tada ir depresija puola. Egoizmas, pyktis, savanaudiškumas, pavydas-puiki terpė depresijai.Ypač neatleidimas kitam žmogui...

[Roberta]

Man patinka džiūgūs žmonės, nors, būna, kad aš jiems pavydžiu to džiaugsmo, kai pati esu pikta ir liūdna. Bet patinka ir tokie susimąstę, liūdnoki. Svarbu, kad žmogus nebūtų piktavalis. Nors, žinoma,kartais neišvengiu pykčio, bet suprantu tada tik vieną-pralaimiu, nes pyktis-tai žiaurus nuodas. Pati tik užsinuodiju ir tiek. O tada ir depresija puola. Egoizmas, pyktis, savanaudiškumas, pavydas-puiki terpė depresijai.Ypač neatleidimas kitam žmogui...

[Roberta]

Kodėl neįtikina? Šiaip tai aš nieko nenoriu įtikinti, tiesiog kalbu, kaip man tą dieną atrodo ir tiek:) Bet šiaip įdomu -kas atrodo netaip Jums. Nes labai įdomu kitų nuomonė, juk taip randam greičiau tiesą, kai kalbamės, ir ne tik palaikom viens kitą, bet ir pakritikuojam. Jo, man irgi kažkada atrodė, kad džiūgauti yra banalu, kad tie, kurie rimti ir liūdni, lyg kažkokie solidesni, daugiau supratę gyvenime.Dabar man atrodo, kad jei žmogus moka džiaugtis visokiom smulkmenom,dideliais ir mažais dalykais-tai yra išmintinga. Nors kai būna sunku, tai tas kito džiūgesys net skaudina, nes jauties kaip neįgalus šalia. Kai kitas depresijoje gilioje tarsi yra nemandagu džiūgauti ir kviesti džiaugtis gyvenimu, nes paprasčiausiai anas žmogus yra nepajėgus ir tiek. Bet jei ištisai kartu imsi liūdėti, vėlgi-taip ir nuskęsti galima visai.Aš tai jaučiuosi tarsi oro įkvėpus, tai noris džiaugtis, nors suprantu, kad tai gali ir keistai atrodyti. Bet gal čia kaip tam žmogui, kuris iš uždaro kalėjimo išėjo ir nesitveria kailyje pamatęs žalią žolę:)

[Leta]

Galvoju apie šviesų liūdesį. Kodėl Guru tau patinka liūdesys? Man kai buvau paauglė irgi patikdavo liūdėti, atrodė labai romantiška. Dabar perskaičiau, kad iš tokių melancholijų išsivysto fantazijos, atvedančios į neurotines baimes ir nerimą. Man pasirodė panašu į mane. Manau, kad geriau neliūdėti net ir šviesiai. Todėl palaikau Roberta jūsų pastangas džiaugtis, nors jos manęs ir neįtikina iki galo.