2015-11-23 11:11
as jau pries tai daug kartu aiskinau kolegom kaip isgijau.
Paprasciausiai pirmiausiai suvokiau kad tai nera liga, tai nera sutrikimas, tai manes nenuzhudys, ta apimanti mirties baime, sirdies duziai, asharos, viskas vienu zodziu, kad tai tik smegenu sukelti pojuciai, kurie nieko nereiskia. jie man nekenkia . suvokiau, kad tai vyksta del psichologiniu priezasciu, ne del patogeniskumu. Tam, kad save itikinciau jog tai vyskta be reikalo man prireike mazdaug metu. diena nakti , is tiesiu - visa para (!) galvodavau, kad man viskas gerai, as nesergu ir nemirsiu. ir tai mazhejo. priepoliai vis retejo. zinoma, stipriau sisijaudinus dar budavo kartais, na bet dingo visiskai. Tfu tfu tfu. Tikrai noreciau kad idetumet tiek pastangu, pakeistumet mastyma ir ikalbetumet savo kuna sustoti durniuoti. Prisiekiu savo kunu - as gyvas irodymas. Viskas tikiuosi praeityje ir nereikejo jokiu vaistu. Kad uzmigciau gerdavau Neuro-3, tik tiek.