2015-02-19 13:02
kai gimdžiau man buvo 22m ,buvo labai sunku ir kai neščia buvau,silpna ,nebuvo jegų,o per gimdyma akusere kele pasivaiksčiot sako bus lengviau,bet mano kojos nereme,stebejosi,kraipe galvas ,bet viskas baigesi gerai,po metu dirbau dukryte į daržely ,dirbau daug,buvo sunku,nevaliodavau,kai nueidavau į poliklinika galvodavo ,kad as tingine is syk sakydavo biliutenio negausi,nors man jo nereikejo norejosi sužinot kodel taip sunku...dirbau darbe, papildomai namie,as kantri kiek prisimindavau save niekada jegu pertekliaus neturejau,po kiek laiko pradejau galvot o kas bus jei manes nebus...norejau kad mergaite turetų broly ar sese, po 4 metu vel sunkiai bet gime sunus ,maždauk po metu pradejau niejaust tai vienos kuno puses kokį menesį paskui kitos,bet stengiausi nekreipt į save demesio rupejo gyvent kažka prasigyvent nes padet nebuvo kam.Pas daktarus nejau as jais nepasitikejau,dirbom su vyru daug auginom vaikus,buvo nelengva bet buvo vaikučiai del kurių reikejo stengtis.Pradejo LABAI skaudet galva,pas medikus nejau po 2sav.skausmo apakau viena akim tada paraše siuntima į kauna ,sūnui jau buvo 11m.Dar po metų pradejau šlepset su dešine koja,tada nustate is.dabar kai pagalvoju gerai kad ir tie daktarai manes nesiunte niekur issitirt tai gal nebuciau turejus 2 nuostabius vaikus nors visada galvojau ar spesiu užaugint,spejau...jau dukrai virs 30 sunui netoli 30m,ir vel apie save neturiu kada galvot jei pasiguodžia kuo ka as jutau ar jaučiu tai tik šiurpas nueina kunu bet tai tik mano galvoi stengiuos kiek galiu padet jiems,as vis dar šliaužioju nors nedideliais atstumais ,stiprybes esamos ir busimos mamos kas butų jei jų nebutu,del jų ir jegų atrandi,nors aisku jautrumas daro savo vyrui nelengva,bet visada sakiau nevalioji nekentek as jo už tai nesmerkciau...