2015-04-20 08:04
Sunku pasakyti. Man neseniai buvo toks didelis galvojimas-eit ar neiti į kitą darbą.esu ne jauniklė, žinau, kad kažin ar kas kada ką pasiūlys. Tai būtų buvę iššūkis, proga keistis, dar kažką naujo išbandyti, pažinti naują veiklą, naujus žmones. Deja, išsigandau. nes kartais lyg ir nieko jaučiuos, bet, deja, dažnai turiu taikytis prie tarsi nevaldomos bejėgystės. galvojau galvojau.I r dabar dar nežinau-o gal ta rutina ir kelia depresiją, kai viskas jau įprasta, aišku,nėr ką naujo užkariauti tarsi.O gal reik nusiraminti ir žinoti savo galimybes. Pabūgau, kad palūšiu, nepajėgsiu, bus ne pagal mano jėgas, esu per jautri. Gali būti sunku labai, per sunku keisti tiek nemažai, vėl rasti savo vietą.tai nemažas iššūkis visgi, nes būtų reikėję pradėti nuo nulio. Pabūgau dėl savo sveikatos. Nekeičiau darbo.Kas žino-ar gerai padariau. Nežinau. Bendradarbės labai geros, čia ir alga didesnė,radau dar kelis privalumus tai ir pasilikau. Bijojau, kad paskui išsiskėsiu kaip karvė ant ledo su tais iššūkiais naujais:) Šiandien atsibudau-atrodo gyvent nenoriu, mintys juodos lenda. na, bet...nėra kur dėtis. Galvoju-gulėsiu ir skaitysiu, skaityt negaliu, nesuprantu, ką skaitau net, nerimas ima. Bijojau, kad begulint dar blogiau taps -regsiu mintis apie tai, kaip blogai ir nežinau, ką daryti, kad būt geriau. Atsikėliau, išėjau į lauką. Oras žvarbus, nesmagu, tingiu, nėra jėgų. Na, pasakiau sau-nueisiu iki to medžio ir grįšiu. padariau., Paskui sau pasakiau-dabar bėgte iki to medžio ir atgal. Padariau per jėgą. paskui-dabar padarysiu kelis pratimus-padariau. Ir kažkaip truputį nuskaidrėjo.dar grįžus šaltu dušu persiliejau, kremais kvapniais išsitepiau. Susiplanavau šią dieną. Pajaučiau, kad galiu, kad nenueis veltui diena savęs gailint.Nėr kur dėtis -kartais reikia per jėgą kažką pajudinti. Nors sakoma, kad negalima per jėgą, bet aš kartais jaučiu, kad tik tai mane gelbsti-per jėgą, per valią, o paskui bent pasidžiaugiu, kad kažką nuveikiau. Nes anąkart leidau sau dvi dienas gulėti ir leisti depresuoti, na, paskui apėmė panika , kad esu tokia bevertė-nieko nenuveikiau, diena tuščia-nei darbo, nei malonumo, tik pasyvi amebos būsena. Bet yra buvę kad negalėjau pajudėti, teko imti biuletenį ir savaitę būti tikrai amebai:) kažkaip reikia rasti tą pusiausvyros takelį-rasti sau ribas-ką gali, ko ne, kur geriau visgi nelįsti, nešokti per jėgą, o kur visgi save kiek paspausti.Stebėti save, analizuoti. Vengti to, kas išsiūbuoja jausmus. Ieškoti sau tai, kas ramina, kelia sielą aukštyn. Gi jau jaučiam-ar PO TO gali būti geriau ar blogiau. Ryte supratau, kad jei gulėsiu, bus paskui dar blogiau. Reikėjo save priversti, bet dabar va visai neblogai. Laikykimės. Ir tikėkim, kad rasim išeitis kelius ir būdus.