Panikos priepuoliai

[rasa]

atsipalaidavimui toks adresiukas, paspaudę su pele galit piešt:) Sėkmės!
www.procreo.jp/labo/flower_garden.swf

[rasa]

Pajutę nerimą delnais suduokite į palangę, stalo kraštą ar kėdės atkaltę taip stipriai, kad pajustumėte skausmą - kelis kartus pakartotas pratimas tuojau pat nugina šalin stresą.

[xxx]

Susinervinus reikia keletą kartų giliai įkvėpti, nes kvėpavimas pilvu, kai jaučiama jį atsikišant įkvėpus ir įdumbant iškvėpus, tai senas ir puikiai išmėgintas būdas nervingumui apmalšinti ir nerimui nuslopinti. Sakoma, jog šauksmas arba verksmas taip pat puikiai atpalaiduoja susinervinus, tad jei galite, išeikite į lauką ar mišką ir išsirėkite, o namuose geriausiai išsiverkti.

[alius]

Neabejoju, kad kartais reikia ir susiimti. Taciau cia pries tai juk buvo du irasai, kuriais zmogus tiesiog guodesi verkdamas, tai man ir buvo proga pasakyti, ka apie tai manau. O manau ir dar daugiau, nes verkdamas ne per laidotuves (kada galima), o kada nors kitu laiku, daznai i tomis asaromis irgi islieji ta pati: susikaupusi ilgesi ir net dar daugiau, supratima, kad jau to zmogaus tikrai nesugrazinsi, kad esi bejegis tokiu dalyku akivaizdoje ir panasiai. Ir as taip pat zinau, koks visaapimantis, nenugalimas ir grauziantis tas graudulys buna. Tai va tada kai taip, tada pasiuliau savo patirties ir supratimo pavyzdi. Bet juk jis ne taisykle!

[Martynas]

Visiskai palaikau Guru del kvepavimo. Pats lankiau Joga, mokiausi kvepuoti, bet man kazkaip nesigavo, neiseidavo taip daryti kaip mokytojas. Po to 40 dienu reikejo praktikuotis namie, atlaikiau tik 20 dienu ir kvepavimas dar pablogejo. Daugiau nesiruosiu isradineti dviracio. Gal kam nors ir viskas pavyksta.

[alius]

o as su tuo niekada gyvenime nesutiksiu. Nezinau, Marchela, ar tu kartais galvojai, kas is viso yra verksmas. As stai ka esu pastebejes - asaros, tikras sielvartas iseina is to paties saltinio, kaip ir juokas. Kada mazi vaikai, kudikiai pradeda juoktis? Tikrai juoktis, o ne nevalingai timpcioti veido raumenis, primenancius sypsena. Is pradziu kudikis del bet kokio trukumo, nepatogumo verkia: tai signalas ji mylintiems prieiti, nuraminti, pamaitinti, uzkloti ir t.t. Kai kudikis supranta, kad jis taip prisisaukia artimuosius, is tu paciu dalyku jis pradeda juoktis-butent is ju. Ateini su buteliuku, kai jis laukia pieno ir paslepi uz nugaros. Jis ima juoktis, nes jis tave jau zino ir zino, kad tas paslepimas - juokas, kad tu nepaliksi jo nepaserto. Tu ji ismeti i virsu - maziukas jis bijojo, bet dabra juokiasi - juokiasi todel, kad jis zino, pasitiki, kad tu tikrai ji pagausi. Salta - atkloji antklodele - juokiasi, nes zino, pasitiki, neabejoja, kad nepaliksi jo susalti. Jis zino, kad visa tai yra ne is tikruju, kad tai, kuo jam rdquo;grasinirdquo;, tais baisiausiais iki tol buvusiais jam dalykais - jie yra neistikruju! Taigi, kol jo baime pasitikejimu neiveita, tol negali buti kalbu apie joki linksmuma, nes juokas ir yra mokejimas dziaugtis del to, kad tai, del ko zmogui baisu, jo neliecia, tai pakeista rupesciu, siluma, artumu. Todel tikrai nesamone sakyti, kad vyras negali verkti, cia tiesiog bjaurus stereotipas. O tai, kad sakai, jog reikia buti stipriems, tai tas stiprumas ir atsiranda ne todel, kad silpnuma neigi, o del to, kad ir su savo, ir su kito silpnumu, suzeidziamumu elgiesi svelniai, siltai, paslaugiai ir atsargiai. Tada tas suzeidziamumas ir uzgyja. O paneigti ji, sakant, kad nesiseiliok - cia tik paprasciausias atzagarumas. Zmogus siaip sau neverkineja. Jis verkia, kai jam skauda, o kai skauda ir reiskia, kad jis tuo metu silpnesnis, jam reikia svelnumo, o ne paneigimo ar rdquo;palaikymordquo; - baik, nezliumbk. Palaikysi, padesi, ten, kur jis negali ir jis taps tuo stipriu, besijuokianciu. Nezinau, kaip jums reikalai su tikejimu. Bet jau Skausmo Vyras, Nukryziuotasis, kuris turejo buti nezemiskai stiprus, leido sau apsiverkti, kai tolumoj pamate gimtaji miesta, nevalde asaru, kai supykes vare prekeivius is baznycios. Ir gerasis samarietis buvo ne tas, kuris pro pakeles nelaimingaji praejo, o tas, kuris prie jo atsiklaupe ir ji nuramino: ka paciam silpniausiam ir maziausiam padarei - ta man padarai. Taigi, darydamas Dievui, tu pats sau padedi zymiai daugiau, negu neleisdamas prasiverzti tokiam butinam zmogui dalykui kaip asaros.

[sergantis]

taip cia yra pilstimas is tuscio i kiaura taciau kai kurie zmones kaip pvz valius ta pateikia zymiai geriau ir suteikia daugiau vilties ir stiprybes kitiem.. o kalba aisku kad sukasi apei viena ir tapati kad reikia nugaleti save perlipti per save dirbti su savim ir t..t.t.t.t. tik va vienas monentas kad tas darbas su savimi kiekvienam zmogui yra individualus ir tik pats zmogus praejus kazkokkiam laikui suvokia kas su juo netaip kaip jis gali is to islipti kaip jam tai daryti kas jam geriau ir t.t. zodziu stiprybes ir pakantumo visiems

[skeptikas]

Dar kartą siūlau peržiūrėti filmukus rutube.ru/search.html?search=%D4%C1%CA%CE%C1+%D7%CF%C4%D9 , o paskui bendrai aptarti kaip vanduo gali padėti. Neužmirškit kad žmogus be oro išgyvena vos kelias minutes, be vandens-savaitę,be maisto-virš mėnesio. Ką daryti? Atsakymo ieškoti kartu.

[skeptikas]

Ar būna taip kad panikos priepuolio metu matai realų vaizdą... o paskui suvoki , kad to nebuvo?

[alius]

Jei galima, as viena patarima duosiu: irgi nezinau, ar visiems tiks, bet gal? Reikia kazkaip stengtis, kad tada, kai uzsmaugia graudumas ir net verksmas, neverktum vienas. Nors po to lyg ir palengveja, tai is tikruju yra apgaulinga. Tas sielos sielvartas ir skausmas butinai turi gauti rdquo;stikline siltos arbatosrdquo;. Cia metafora, aisku. Bet i ji kazkas turi atsakyti ne patarimu, o tiesiog zmogiska siluma ir rupesciu. Va tas tai tikrai padeda. As pats ta labai aiskai suvokiau. Jei jau negali neverkti, tai verk, apsikabines nors suni arba katina,kazka, kas ne patarinetu ir saltai aiskintu, o siltai priimtu. Butina, kad tas skausmas ne i salta siena ar tustuma atsitrenktu, o gautu gyva silumos atgarsi -kad ir suns palaizyma. Kai man taip budavo, as atradau kazkada vaikystej draugautu draugu fotografijas, as joms issiverkdavau, nors tai ir nebudavo daznai.
Nu, Artai, o tau tai, aisku, veikia Merfio desnis: buterbrodas krenta tik sviestu i apacia arba, viena nelaime nevaiksto. Bet asmeninius sunkumus vis delto galima ir reikia isspresti, o ne sumesti i bendra katila su liga. Tiesiog turi juos spresti ir viskas, taip tenka daryti kiekvienam. Cia nieko patarti negaliu, tik siaip palaikyti. Tai palaikymui perrasysiu Tevo Stanislovo zodzius is jo knygos:rdquo; Daugiausiai solidumo musu gyvenimui ir musu sielai atnesa kancios valandos. Kancia - tai ugnis, kuri musu gyvenime, musu buityje, musu aplinkoje isdegina viska, kas tuscia, menkavertiska, kas tera tik siaudai. Tie deginantys atsitikimai pamoko mus artimo meiles, taktiskumo, rimtumo ir tikros istvermes. Kancia - tai kalto smugiai i akmeni, po kuriu ima rysketi musu veidasrdquo;.