depresijos gydymas

[Roberta]

Nežinau, bet kai žmogus beveik visą savo energiją ir sveikatą turi skirti tam, kad išsilaikytų, kad elementariai pasirūpintų vaikais, namais, būtinais dalykais, kurių, deja, be pinigų neturėsi, tai nelieka nei laiko, nei jėgų dvasiniams dalykams, t. y. tam, kas pildo sielą, ją taurina, kelia, ugdo. tarybiniais laikais mes buvo mokomi, kad pinigai yra blogis, smerkiami buvo perpardavinėtojai ir t. t. kai aš čia taip užvedžiau kalbą apie pinigus, tai atrodo esu kažkokia materialistė ir piniguotė, tik apie juos galvojanti:)) Anaiptol. Tik daug dirbdama labai pavargstu ir dažnai jau nieko kito nebesinori, negaliu skirti daugiau laiko tam, kam iš tikro norėčiau, kas mane gaivintų. Net bendrauti kartais nėra jėgų, pasirūpinti sveikata. Kažkoks nuo senų laikų yra įsišaknijęs požiūris, kad geras, dvasingas tik tas, kas neturtingas, tik per kančią žmogus tampa daugiau supratęs, išmintingesnis ir t. t. Nemanau. Sutinku tik iš dalies. Taip, reikalinga pajusti tai, kas yra nepritekliai, kas yra skausmas, netektis, bet žmogus, daugiau galintis skirti laiko lavinimuisi, meno pasaulio pažinimui, bendravimui su įdomiais, intelektualiais žmonėmis, pagaliau poilsiui, tiesiog pabuvimui ramiam su gamta, savimi, džiaugsmui, malonumui, tas labiau gali save realizuoti, atsiskleist labiau gali jo siela, pagaliau jis gali kurti.vakar kalbėjausi su vienu menininku, labai gilus, paprastas, dvasingas žmogus, parodė nuostabų savo darbą, darytą turint laiko, mąstant, turint laiko kiekvieną potėpį apgalvoti, išjausti, vėl ir vėl pabandyti. Man tas jo paveikslas panašus savo giluma, preciziškumu į Veimerio Merginą su perlu. tai ir kalbėjom, kad taip dirbti yra prabanga, kad negali sau to leisti, nes jei tik tokius darytum, alkanas liktum, tad reikia daryti ir neįdomius darbus, ir greit ir bet kaip dažnai, prieštaraujant savo norui, nes tiesiog reikia pinigų, gyvenimas nelaukia, dabar daug kas paviršiumi slysta, skuba, bėga -darbai,jausmai. Toks gyvenimas - į plokštumą. Gyvenimo ritmui nelabai paprieštarausi, kaip kokiam upės bėgimui. Tad tikrai pavydžiu tiem, kam nerūpi tie pinigai.bet aš tuo netikiu.taip tik sakoma. Anksčiau žmogus galėjo iš savo ūkelio pragyventi-daržiuko, karvutės.Dabar taip retas gali. neteksi darbo-išjungs elektrą pvz., kai neužsimokėsi, taigi net interneto nebus, tai kaip parašysim tada:))))Bent man tai pinigai yra laisvė.Bet visai būti aprūpinama ir gyventi iš kažkieno kišenės - žmogaus ar valstybės- nenorėčiau.nenoriu jaustis skolinga, priklausoma, išlaikytinė. Pagaliau darbas mobilizuoja, tai tam tikras iššūkis. ir nepavydžiu turtuoliaim, nes žinau, kaip nelengva būti tuo turtingu, kiek reikia nervų, jėgų tai išlaikyti. Žaviuos tais, kas tai geba. Jie tarsi stumia gyvenimą, kuria vertybes kad ir materialias, bet jomis remdamiesi galime kurti ir dvasines-mokytis, pažinti menus, keliauti.Jie sukuria darbo vietas ir t.t. Toks yra gyvenimas - turi vyniotis abi pusės - ir dvasinė, ir materiali. Štai šiandien važiuosiu į Žemaitkiemio dvarą klausyti muzikos, Pažaislio festivalio renginys. Na, keturi žmonės, bilietai, benzinas, apsirengti. Taigi-ar aš galėčiau sau leisti tai be pinigų? Negalėčiau.Taigi-man pinigai -vertybė.Sakysit, galiu diską paklausyti, bet ir diską reikia pirkti, ir jam įrangą, o muzikos klausymas per tv ar įrangą-cukraus laižymas per stiklą:)))

[N]

O KADA APIE MEILE?

[violla]

Kaip aš jum visiems pavydžiu, kurie galite gerti: alų , vyną, brendį. Visai negaliu dėl tos sumautos migrenos. Išplečia kraujagysles ir šakės, baisūs skausmai. Na, išgeriu 20 ml viskio ar 100 ml šampano. Vakar patraukiau kaljano(be hašišo). Nebuvo skanu, bet pats ritualas, bendrystė. Ramina, leidžia viską pamiršti, tam sykiui. Tik.
Tai į sveikatą, gerkit, jeigu tik galit. Aš turbūt, prasigerčiau, jeigu leistų galva. O gal dėl to Dievulis apsaugą užmetė?:)

[doppelgänger]

Sunku užjausti, kai tuom nesergi. Man tokią diagnozę pripaišė, kad iki šiol juokiuos. Nepasakojau, ką iki to vartojau, psichiatrams. Bet susimastau, o kuom žmonės serga, gal nerasdami savo identiškumo, prieraišos prie sociumo, nežinau.

[Leta]

Plika subinė tai ne tiek materialiųjų išteklių kiek gyvenimo džiaugsmo stoka

[guru]

As uztai,kad antidepresantus galima butu nusipirkti be recepto.Taip mano ir daugelis Lietuvos mokslininku,nes jie jokio kaifo nesukelia,o ju salutiniai reiskiniai yra per mazai pavojingi,atsizvelgent i musu salies savyzudybiu masta.Bet kol ministerijoj dirbs tokie nevykeliai,kaip paskutinius 12metu,tai ir toliau pirmausim pasaulyje savyzudybiu skaiciumi.

[Leta]

Kaip nekalbėsi apie orą, kai jis toks varginantis. Net į sodą nesiryžom važiuot, per karšta. Nežinau, kaip ten Violla vakar rado kada pasidžiaugti vakaru, man buvo per karšta. Bet šiuo momentu turiu noro nepasiduoti, gal dėl vynelio, kurio paragavau. Leidžiu sau viską:)
Paskutinį pusmetį daug turėjau iššūkių, sukausi ir džiaugiausi savim, o dabar vėl gresia atsisėsti ant plikos subinės. Kad kas palaikytų už ausų :)))

[vi]

Visos depresijos turi priežastį. Dažniausiai išorinę. Jei tos priežasties neįmanoma pašalinti, kaip išprašyti depresiją lauk? Labai dažna depresijos priežastis – vienišumas. Jei neklystu, tai ir viollos problema. Aišku, vienišumas vienišumui nelygus. Tačiau būna tokių, jog atsikratyti jo įgalėtum tik iš naujo pradėjęs gyvenimą...

Viena pažįstama moteriškė kartą sukrovė į skalbyklę skalbinius, ir jai iškilo klausimas – „O kam?“. Nerasdama atsakymo, ji nesugebėjo paspausti skalbimą paleidžiančio mygtuko kelias savaites. Tiesiog, prieš keliolika metų avarijoje žuvo jos vienintelis vaikas (paaugliukas...), ir gyvenimas sulūžo į PRIEŠ ir PO. To kas vyksta PO, jai suvis nereikia. Nepaisant visko, ji kažkaip gyvena, tačiau taip, kad jos pačios jau niekam nereikia... Ką mes, gudruolės, galėtume jai patarti? Nebūti vienai, rūpintis kitais? Ji tai darė – dirbo vaikų aukle šeimose ir darželiuose, ištisai stengėsi būti žmonėse, etc. Tačiau tas negelbėja, nes vis vien tenka grįžti namo ir, ten, tarp 4 sienų, susitikti save. Prieš kelis metus ji susirado ištikimą draugę – degtinytę. Toliau netęsiu...

Šią moteriškę aš gerai pažįstu, ir nežinau, kaip jai padėti. O ką aš galėčiau patarti man nepažįstamam žmogui? Galiu išklausyti, tačiau suprasti ir patarti kažką tokio, kas tikrai padėtų – vargu bau. Ypač žmogui, kurio gyvenimas suskilo į PRIEŠ ir PO. Jo problemos juk ne smegenų nupieštos. Jos yra ir jų neperpieši. O mes išklausę dažniausiai pasiūlom pieštukus...

[zunda]

Mano parapijoje nei velnio neatvėso. Tik drėgmės prisidėjo. Ir dar langus aptaškė. Pykstu. Smarkiai pykstu.

[guru]

Dauguma psichologu,psichoterapeutu,psichiatru,gilinas i musu problemas,daugiau protu o ne sirdim.Jie turi specialias technikas kaip su mumis bendrauti,ka mum sakyti,bet tai nera nuosirdu.Kaikuriu musu ligu priezastis yra dvasine,o psichologai atvirai pripazysta,kad jie neismano zmogaus dvasinio pasaulio.Pasamone ju Dievas.